"Laumė"

Sovietmečiu veikusios kavinės „Laumė“ vizitinė kortelė buvo „gera kava“ ir saldumynai, tačiau svarbiausia buvo – bendrumo jausmas. „Laumės“ dvasia gyvenę jaunuoliai tapo savotiška subkultūra – grupuotė vadino save „lauminiais“. 

„Laumė“ – kavinė Laisvės alėjoje – buvo stipri traukos vieta, ten vyko to meto Kauno jaunimo kūrybinis gyvenimas. Kai išvažiuodavom į kalnus ir mintys sukdavosi apie grįžimą į Kauną, galvodavau apie „Laumės“ kavinę – vietą, į kurią pirmiausia sugrįžus norėdavosi nueiti“. (Žr.: Rėjus Čemolonskas. Pogrindžio fotografai: pasikeitė tik durų rankenos, bet ne atmosfera. Prieiga per: http://www.kaunozurnalistai.lt/22945/).

Fotografas Arūnas Kulikauskas: „Tai kas, kad perestroika buvo ne už kalnų – juk mes to nežinojome. Užtat noras pasipriešinti – didžiulis. Važiavau į Kauną, norėjau fotografuoti prie „Laumės“ kavinės. Ten susipažinome su poetu Gintaru Patacku, vėliau iliustravau dvi jo knygas. [...] Rašytojas Robertas Keturakis juokaudavo, kad aš – vienintelis atvirai fotografuojantis prie „Laumės“. Saugumas fotografuodavo slapta, o aš – atvirai, [...] Tai buvo dokumentas. Atvirai kalbant, anuomet nufotografavau per mažai. Reikėjo ne meną daryti, o kritišku žvilgsniu dokumentuoti, kas dėjosi aplink. Kelis kartus net buvau areštuotas už tai, kad fotografavau stotyje ar seniuką, prie „Laumės“ renkantį cukrų. Anais laikais už tokius dalykus į „durnyną“ patupdydavo, juokai menki“. (Žr.: Arūnas Kulikauskas. Per pasaulį fotografijos batais. Kalbino Milda Kiaušaitė. Publikuota 2011 11 04. Prieiga per internetą: www.bernardinai.lt).

Poetas Kęstutis Navakas: „Jau gana anksti mes iš debesų nukritom prie „Laumės“, vienos labiausiai legendinių Kauno vietų, nors ligi šiol nesuprantu, kodėl Kauno hipiai, bohemininkai ir valkatos savo dolce far niente sesijoms pasirinko saldainių parduotuvę. Saldainių ten buvo daug, mūsų irgi. „Laumė“ kažkaip visus sujungdavo, subendravardiklindavo, kaip lygūs su lygiais ten kalbėdavo ar tylėdavo ir poezijos meistrai, ir pirmosios hipių bangos atstovai“. (Žr.: Kęstutis Navakas. Iš Kauno bohemos gyvenimo, Šiaurės Atėnai, 2013 spalio 4 d. Prieiga per internetą: http://www.satenai.lt/?p=29338)

Poetė Erika Drungytė: Kava tai buvo šalia, bet svarbiausia buvo pamatyti, išgirsti ir bebendraujant prieiti prie kokios nors išvados, kažką sužinoti, ar visiems kartu kažką deklaruoti. [...] Kavinėje vykdavo menininkų kūrybos premjeros, – jei kas parašydavo eilėraštį, tai jį toje kompanijoje galėjo paskaityti garsiai ir sulaukti įvertinimo, kritikos“.

Rašytoja Violeta Šoblinskaitė-Aleksa: "Buvo tokia kavinė „Laumė“. Man ji labiausiai įsiminė. Gal todėl, kad tuomet, kai į ją rinkdavomės, tebebuvome sąlyginai jauni. Čia teko gerti kavą su [...] Jonu Vaitkumi, Gintaru Patacku, režisieriumi Stanislovu Rubinovu, taip pat – poetais Gintaru Gutausku, Gintautu Gavenavičiumi, Virginijumi Bespalovu, filosofais Gintaru Beresnevičiumi ir Edvardu Čiulde".

Politologas Rytis Bulota: "Laikotarpis prie „Laumės“ ir Menų (Menininkų namai – aut. past.), kai intensyviai „kabodavom“, buvo 1988–1991 m. Rinkdavosi labai įvairūs žmonės – bohema, subkultūros ir šiaip pijokai. Tai buvo kaip klubas, kuriame susitikdavai bendraminčius. Kalbėdavom apie muziką, organizuodavom grupes. Aišku, alkoholis irgi ne paskutinėj vietoj buvo. Kai kuriems – ir kiti dalykai. Šokiravimas taip pat džiugino – šukuosenomis, apranga. Muzikiniame sodelyje nesirinkdavom. Man regis, ten labiau 60–70-ųjų hipių vieta". 

Šaltinis: Gidas po bohemišką laisvės alėją. Kaunas: VDU, 2013 m., p. 11.