Laisvės alėjos kavinės
Erikas Banys. Sezonas prasideda
Ach, ta Laisvės alėja... Juk tai gražiausia laikinosios sostinės gatvė, galbūt juokais ar pusiau rimtai spaudoje vadinta mažuoju Paryžiumi. Visais atžvilgiais – tai pagrindinė „miesto arterija“. Joje ir aplink ją spietėsi įvairiausi valstybės tarnautojai, žurnalistai, meno žmonės, prostitutės, tarnaitės etc. Čia pirmiausiai suplaukdavo visa oficiali ir neoficiali informacija, paskalos. Čia gimdavo šviežiausi dienos reportažai, sensacijos, satyrinės eilės, feljetonai, čia būdavo kurpiami „Vakariniai apdūmojimai“, „Kaip Kaunas juokiasi ir verkia“, „Kaunas kalba...“ ar „Dienos žiūronas“. Kurgi buvo ta dienos naujienų agentūra, tikriausiai nuspėjate? Taip, tai – seniausia ir populiariausia Laisvės alėjos kavinė – Konrado kavinė. Dailininkų ir žurnalistų, rašytojų ir artistų meka.
J. K. Belecko žodžiais tariant, kavinė per parą turėjusi dvi vasaras: apie 12 ir 18 valandą. Tada būdavęs „potvynis žmonėms, o rugiapjūtė padavėjoms, tada darbymetis liežuviams“.
Pas Konradą pilna svieto,
sunku rasti tuščią vietą.
Kai pusiaudienis ateina,
visa buržua sueina.
Herbačiauskas, Faustas Kirša,
urmininkas Kacas Girša,
eksmajoras ponas Kmitas
čia ateina kožnas rytas –
Ką jie čia kasdieną veikia
dargi pagalvoti reikia;
vieni kalba apie meną,
antri – kas su kuo gyvena.
Kurie neturi ką veikti,
baisiai mėgsta viską peikti.
Taip 1931-asiais rašė, reikia manyti, nuolatinis kavinės lankytojas, Vilijampolės bernas Julius Boks (Teofilis Tilvytis).
Įprasta, jog kavinės publika kartkartėmis imdavo ošti kaip giria, arba, anot vieno satyriko, virdavo kaip bulvės puode. Štai 1931-ųjų gegužės eilinis pusiaudienis.
Ne kasdien palyginti ramus Lietuvos literatūrinis pasaulis susilaukia tokių sukrėtimų. Kažkas kavinėje šnekasi netoli profesoriaus Herbačiausko: „Toji brangioji Salamutė ėmė ir iškirto triuką. Ar skaitėte šiandien ką tik pasirodžiusiame „Trečiojo Fronto“ numeryje jos patalpintą laišką, kuriame atsižada visų savo pirmiau garbintų stabų ir visiškai pereina į kairę”. Žinoma, kolegos prie stalelio sėdėjo ištįsusiais veidais. Jų ruporas, rausdamasis po vidines švarko kišenes, visas spindintis išsitraukia naujausią trečiafrontininkų numerį ir skaito:
Sakyk, kada pūslėta sauja
į krantą inkarą išmes?
Kada, sakyk tikrai,
kada žydės raudonų vėliavų gaisrai?
Nors profesorius jau buvo spėjęs išreikšti savo nepasitenkinimą jau tik įžengęs Konradijon, tačiau nugirstas pašonėje skaitytas posmelis vėl išveda jį iš pusiausvyros: „Komunizmas. Maskvos piatilietka brangesnė už Kauno kasdieninius kūrybos darbus. Reikia apsisaugoti brauningais. Išsiųsti visus į svajojamą rojų. Laikas jau parodyti mūsų bernams jų užpelnytą vietą: varyti juos bernauti ir blusinėti proletariškus ponus“, – visas išblyškęs baigia tiradą. Po profesoriaus žodžių suūžė Konradas kaip bičių avilys. Aišku, šios dienos, o ko gero ir visos savaitės tema Konradijoj – Salomėja ir „Trečio Fronto“ bernai.
Arba štai 1931 metais tiesiog iš Holivudo Kaunan įvirto Juozas Vaičkus. Ten studijavęs kino meną ir net vaidinęs dviejuose filmuose, ėmė austi planus lietuviškam filmui pastatyti, teatrui bei filmui susintetinti. O 1932-aisiais jau steigia kino ir teatro studiją, žinoma, tardamasis su kolegomis savo mėgiamame Konrade. Vienas kavinės aštrialižuvis ta proga tuoj sueiliavo, savo kūrinėlį atspausdinęs pavadinimu „Kinomanija“:
Anksčiau Konrado cukrainėj
sėdi sau visi spakaini.
Jeigu Vaičkus pasirodo –
maža nauda ir paguoda.
(...)
Dabar Konrado cukrainė
iš pat dugno atsimainė.
Kai tik Vaičkus pasirodo,
verda taip, kaip, bulvės puode.
Tais metais ir jaunieji mūsų dailininkai daug ką steigė: įsteigė Nepriklausomųjų dailininkų klubą, steigė grupę, kuriai pirmiausiai reikėjo parašyti manifestą. Mat provincijos bernioką Antaną Gudaitį, tapytoją, smarkokai prapūtė Paryžiaus skersvėjai. Jis tuo metu nuomojo butą virš „Konrado girios“. Grįžęs iš užsienių tapo didžiojo pasipriešinimo vyresniosios kartos dailininkams iniciatoriumi. Kad lengviau sektųsi rašyti manifestą, pasikvietė „Keturių vėjų“ prapūstą Petrėną. Ir užvirė darbas. Tik tokioje nuostabioje simbiozėje – Konradas apačioje, pasitarimų štabas viršuje – ir tegalėjo gimti ARS grupė. Taigi viršuje redaguoja – apačioje diskutuoja.
Kartą sėdint kavinėje ir klausantis eilinės viešos perredaguoto manifesto recenzijos, Paulius Galaunė šūkteli: „Vyrai, o kaip menas lotyniškai?“ – „Ars!“ – šūktelėjo kažkas. Ir suūžė suošė Konrado giria: „Bet ir lietuviškai gerai skamba! Ars! Arsim!“
Beje, Alėjos restoranų bei kavinių sezonas prasidėdavęs rugsėjo mėnesį. Savininkai vis ką nors pertvarkydavo besiruošdami rudeniui. O ypač daug rūpesčių 1932 metais visiems kėlė įsibėgėjusi krizė. 1932–1933 metų sezonas Konradams nebuvo „rugiapjūtė“: dingo karakuliuotos ponios ir išsipustę kavalieriai, kurie daug metų iš eilės atlikdavo penktosios valandos prievolę kavinėje, prapuolė tą valandą automobilių eilės prie Konrado, nebesimatydavo prie langų nuobodžiaujančių ponių. Dabar kavinė pilna tik priešpiet, kuomet renkasi „mirtina“ klientūra – bohema ir žurnalistai. Pastarieji perduoda gandus, dalinasi žiniomis, dalinasi sensacijomis. Taigi dvyliktą pradeda rinktis prisiekusieji: Juozas Vaičkus, Faustas Kirša, Petras Vaičiūnas, Liudas Gira, prof. Levas Karsavinas... Įžengia ir Herbačiauskas, kurs, susinervinęs dėl nesibaigiančio konflikto Humanitarinių mokslų fakultete su Krėve bei Sruoga, sėda prie savo stalelio ir šūkteli: „Mano dvasia nuolat vaidinsis universitete. Patai ir Patašone drebėk!“ Po to nusiraminęs gurkšteli, anot Jono Marcinkevičiaus, „juodą kavą už paskolintus 60 centų“.
Arčiau prie gatvės sėdi ponios, kurias kažin koks šmaikštuolis praminė „dienos našlėmis“ – mat jų vyrai užimti dienos reikalais ar tarnyba. Nuobodžiaujančias ponias šį sezoną šiek tiek prablaškė nauja mada, atkeliavusi iš Paryžiaus. Štai sėdi „dienos našlės“, valgo pyragaičius, geria kavą, rūko cigaretes, šnekasi ir... žiūrėk viena kita tampo gumine virvele pritvirtintą rutuliuką. Tegyvuoja „jo jo“. Beje, tikrieji „jo jo“ meistrai rinkdavęsi Perkausko kavinėje.
Vakarais pas Konradą klientūros sumažėjo. Kas gi nutiko? Pasirodo, „Metropolio“ kavinės administracija pernešė kabyklą iš vestibiulio į salę, kurioje grodavęs „džazbandas“. Žurnalistas apie tai rašė: „Tuo būdu „Metropolis“ tapo universališkas. Kas nori parodyti savo tualetus, prašau dešinėn. Ten restoranas. Kas nori gi tiktai pašokti ir neišleisti daug pinigų, prašau kairėn. Ten – kavinė. Nenori mokėti už kabyklą – prašau. Kabykla dabar jau nemokama salėje.
Tas patraukė publiką. Malonu yra už stiklinę kavos visą vakarą pašokti. Šitas dalykas sudomino žmones ir atitraukė juos nuo Konrado. (...) Tiesą pasakius, rumba ir fokstrotas nėra „Metropolio“ monopolis. Bet čia viską nulėmė kabykla. Mūsų krizės laikais ir mokestis už kabyklą turi tam tikros reikšmės.“
Visgi kur kitur išgirsi paskutines naujienas, jei ne Konrade. Grįžo iš Paryžiaus žurnalistas Arėjas Vitkauskas ir kitą dieną drožia pas kolegas, jau laukiančius kavinėje. Vienas per kitą klausinėja: „Na, papasakok, Arėjau, kaip ten tas, kaip anas.“
„Kaip, Arėjau, atrodo Paryžius nuo Monmartro kalvos?“ – klausia kolega iš savaitraščio „Lapas“. – „Nuo Monmartro? – nespėja atsakinėti kolegoms. – Aaa, nuo Monmartro maždaug taip ir atrodo, kaip operos „Luizos“ dekoracijoje Kaune.“
Arba štai įbėga jaunas „Lapo“ žurnalistas, puola prie tokio pat jauno, tuomet dar Meno mokyklos studento, minėtojo savaitraščio atsakingojo redaktoriaus Alfonso Dargio ir drožia: „Ar girdėjai, Alfa, lenkas Henrikas Malaška baigia rašyti didelį trijų tomų okultinį romaną, kuriame bus vaizduojama prof. Herbačiausko dvasios kova su žemės pragaru. Be profesoriaus romane bus vaizduojami ir kiti asmenys.“ – „Ką tu sakai?! Dedam į kito numerio pirmą puslapį“, – uždeda rezoliuciją Dargis.
Taip atėjo ir Naujieji trisdešimt tretieji, kuriuos Konradijoj linksmai sveikino. Pseudominas Fric Kačmarek entuziastingai rašė: „Čia niekas nesilenkė ligi žemės užsakantiems bonką lietuviško šampano ir nesišaipė iš tų, kurie praleido penketą valandų prie juodos kavos puoduko. Dailininkai, muzikai, artistai, žurnalistai – publika inteligentiška, nuoširdi, su dideliu bagažu jumoro ir su... mažomis kišenėmis. Tai vis jaunieji, aktyvūs, judrūs, dinamiški ir paprasti, kaip gimtojo kaimo bakūžės. Seniai čia nesiteikė lankytis. Gal jubiliejiniai honorarai neleido nusileisti iš garbemanijos dausų... Tik vienas F. Kirša įsiliejo į šaunios jaunatvės srovę – ir neapsiriko. Čia jį geriau supranta. Ir dzinguliukai buvo pusėtini, ir „ložės“ aktualiais užrašais, ir Pulgis paskendęs „Princ-Alberte“, bučiavo visus be skirtumo lyties ir tikybos (...)“
Nors laikai sunkoki, betgi saulė ant „Parnaso“ vis dėlto teka. Štai ir pavasaris:
Ir pavasaris atsviro,
Susipraskim jauni vyrai,
Kad fasonas būtų šaunus,
Katinai per morčių pjaunas.
Ant „Parnaso“ saulė teka,
Vakarais dažnai čia šnekas,
Prie alaus bakalo vieno,
Sėd Kazokas naktį dieną...
Faustas Kirša čia nebdažnas,
Ir Babickas didžiai gležnas.
Dargi Santvaras su Mūza,
Sako, buvę net Tulūzoj.
Grauzdė muzikas neblogas,
Eidams žiūr kur vario stogas.
Girdi, greit talentus mesiu,
Ir mergytę skaisčią vesiu.
Kas iš tų kilniųjų norų,
Buvo Zizlė nepadorus,
O šiandien grakščioji ponia
Truikiui amžina svajonė.
Patefoną jai nuvalo,
Meilėj rausta, meilėj bąla.
Tą pat dar ir Zobarskas,
Apie meilę dažnai barška.
...„Per rugienas, per atolus“
Brend Tilvyčio „generolai“
Ne, Tilvytis ne šuva...
Marcinkevičiau eiva...
(...)
Sakyk, pone, Kulakauski,
Tavęs norim mes paklausti,
Ar šventai Danutę myli,
Jai flirtuodams didžiai tyli.
Tarabilda kitaip daro,
Jis nemėgsta buduaro.
Giminaitės sako tinka,
Ginsburgui jau dreba kinkos.
Jei kalbėti apie meilę,
Prie šampano, prie kokteilio,
Taip kaip daro Kazys Kiela,
Arba Venclova pas mielą.
Dovydėnai – Vyt. Donaila
Nedaryk, kaip daro Raila.
Kiši nosį kur nereikia,
Jau girdėjau, tave peikiant.
Valeška, dargi Keliuotis,
Liko du neapdainuoti.
Plius Miškinis visiems švilpia.
Ant Keliuočio dėdams kilpas
(...)
Ant „Parnaso“ saulė teka,
Kokia mūza čionai šneka,
Jei įspėsit mano vyrai,
Pamilėsiu visus čyrai
Kavinės savininkams tą sezoną niekaip neišėjo iš galvos prakeiktoji „Metropolio“ kabykla ir džiazkapela, tačiau gyventi reikia, ruoštis naujajam sezonui – taip pat. Šalin mintis apie praėjusį sezoną.
Ir štai 1933 metų rugpjūčio pabaigoje per Kauną nuvilnijo sensacija: žiaurus ir griežtas Konradas, kuris ilgą laiką kvietė publiką į savo begarsę kavinę dabar pakeitė tradicijas. Apie sensaciją netruko pranešti ir pats oficiozas „Lietuvos aidas“: „Žinomas muzikas M. Hofmekleris, anksčiau grojęs Metropolyje, sugrįžo iš Palangos ir su savo orkestru nuo rugpjūčio 29 d. groja Konrado kavinėje. (...) Smuikininkas per pirmą koncertą gavo daug gėlių, tarp kita ko ir iš Kipro Petrausko.“
Rugsėjį savo posėdžius Konrado kavinėje atnaujina ir nuolatinė pletkininkų artelė. Rugsėjį Kaunas atgyja. Žurnalistams atsiranda daugiau darbo. Štai vienas jų lakstęs pas parnasininkus su klausimu „Kur praleisite atostogas“, dabar laksto su klausimu „Kur kauniečiai vasarojo“. „Aš gi niekad nekalbinau profesoriaus Herbačiausko“, – topteli mūsų žurnalistui mintis. Žiūrėk, jau ir lekia pas Konradą. Profesorius kaip visada atsako donkichotiškai: „Jau kelinti metai, tamsta, aš iš Kauno niekur nevažiuoju. Jokių kurortų nepripažįstu. Prieš Palangą aš nieko neturiu. Bet argi man, klausykit, ten vasaroti? Kur lašiniai ant saulės svyla, kur dvasios utelės reikia išnaikinti... cha-cha-cha... Mano siela vasaroja.“
Jeigu pernai šiokiadienių vakarais, anot žurnalisto, retkarčiais užklysdavo kavinėn kokia porelė, belaukianti kino seanso pradžios, tai šis sezonas grąžino Konradą į įprastas vėžes. Atgijo ne tik jis. Dėl Vokietijos įvykių Kaunan atvyko nuolatiniam gyvenimui keletas gerų pramoginių muzikantų (smuikininkai Pomerancas, Stupelis), kurie, matyt, išjudino apsnūdusius kauniečius. Spaudoje rašyta: „Koncertas tapo prieinamu malonumu. Dar daugiau, jis tapo mada. Geram tonui palaikyti yra būtina praleisti vakaras kavinėj prie muzikos. (...) Muzika tapo privaloma kavinei. (...) Pas Perkauską ar Konradą dabar einama kas vakaras. Kavinėj matyti naujų žmonių, kuriems muzika patinka labiau nei kava ir pyragaičiai. Seni kavinės lankytojai dabar nepažįsta salės veido. Viskas sumiško, pakitėjo. (...) Visa pakitėjo todėl, kad prie kavos ir arbatos dar prisidėjo muzika. Dar ir dėl to, kad muziką klausyti tapo pigiu, prieinamu malonumu. O pigumas mūsų dienomis aukšta kokybė.“
Taip su pasisekimu sezonas įpusėjo, persirisdamas į 1934 metus. O gatvėje vėl galėdavai nugirsti eilę metų kartojamus įprastus dialogus: „Kur susitiksim?“ – „Pas Konradą.“
Taip susitaria kone visi. Čia susirenka tie, kurie neturi kas veikti ir tie, kurie perdaug veikia, kurie turi daug pinigų ir kurie visai jų neturi. Menininkai ir apsišaukėliai, žurnalistai apsimetėliai – visi ištikimai lanko kavinę.
Nors Putino romanas „Altorių šešėly“ buvo pasirodęs 1933-iaisiais, tačiau diskusijų ir aistrų atgarsiai netilo, aidėdami ir į kitus metus. „Mykolaitis-Putinas yra žymus rašytojas ir poetas sako vienas kavinės lankytojams keliems kitiems.“ – „Kas tai per rašytojas? Negirdėjau. Nė karto tokio nemačiau Konrado kavinėj. Turbūt koks nors pradedantis?..“
Anot žurnalisto, „jei nori, kad tave laikytų rašytoju, poetu, dailininku, žurnalistu – eik kasdien Konrado kavinėn ir kelias valandas sėdėk. (...) tokia vyrauja nuomonė ne tik Konrado kavinėj, bet ir aplamai Kaune. Tie žmonės yra nuomonės, kad kas ten nesėdi, jau be talento žmogus, nežiba jo žvaigždelė...“
Beje, 1934 metais Konradija jau nebeturėjo vieno savo ištikimojo tarno, anot „Dienos“ savaitraščio, ne šio pasaulio žmogaus, iškeitusio savąją gryčią į Varšuvos ar Krokuvos seklyčią. O žurnalistai, be abejo, skuba kuo greičiau išnarplioti kankinantį dienos klausimą: kas „prižiūri“ Herbačiausko stalelį? J. K. Beleckas reziumuoja „Vakariniuose apdūmojimuose“: „(...) kas Konrado kavinėj pakeičia daugel metų buvusį ištikimą klijentą, visiems būsiantį ilgai atminty prof. Herbačiauską? Turbūt galėtume surinkti didžiausią balsų skaičių (tik ne už vieną, bet) už du jo pasekėjus (bent Konrado kavinėj), populiariausius rašytojus – poetus Petrą Vaičiūną ir Faustą Kiršą. Juodu pasikeisdami kasdien užima prof. Herbačiausko staliuką.“
Dar pernai profesoriaus konfliktas su „Patu ir Patašonu“ Konradijoj būdavo gyvai svarstomas: vieni rimuodavo, kiti koliodavo, treti gindavo. Antai:
Nors Herbačiausko batai prakiuro
– Gerbiamas Krėvė, papūsk į r...
Oi, liulia, liulia...
(...)
Vakar kavinėj jaunas Babrauskas
Jaučiu subliovė: Von Herbačiauskai.
Oi, liulia, liulia...
O Jonas Marcinkevičius, sujaudintas tokio netakto, šūktelėjo: „Už ką? Kodėl? Nejau lietuviai nemoka gerbti išdidumo. Nejau nebemoka mylėti Don Kichotų (...)“ Taigi, taigi... O šiemet sudie, Herbačiauskai!
Apskritai kavinei niekada netrūko spalvingų asmenybių. Viena iš jų – jaunas džentelmenas a la Menžu ūsais – tuo metu dar pradedantis teatro dailininkas Liudas Truikys, kurį Vilius Ašmys Kaunui pristatė tokiais žodžiais: „Šita asmenybė Konrado kavinėj sėdi vienas arba su draugais, „poškina“ ilgu „cibuku“ anglišką pypkę, užsigirkšnodamas juoda kava. Ir kone kiekvieną kartą kavinėn atsineša didžiulį, būtinai iliustruotą, teatrališkų prajovų tomą... Prašom susipažinti: tai teatrališkas ir teatrališkas iki kaulų teatro dailininkas Liūdas Truikys.“
1934-ųjų kovas. Sėdi Truikys, aktorius Vincas Steponavičius, Adomas Galdikas, Stasys Santvaras ir keli žurnalistai. Visi kalbasi apie operos solistės Marionos Rakauskaitės praūžusį 10 metų sceninio darbo jubiliejų. Žurnalistas provokuoja: „Šventė buvo labai impozantiška. Teatre dalyvavo geriausi vietos visuomenės atstovai, prieš teatrą stovėjo eilė automobilių.“ Truikio akys pagyvėja: „Klausyk, tamsta, nėra čia ko stebėtis. Artistė turi visuomenėje simpatijos. Tik profanai nejaučia, kad jos europietiška dainavimo mokykla pranašesnė už rusiškąją Kipro Petrausko savamokslių mokyklą.“ Įsiterpia aktorius Steponavičius: „Be to, kolegos, publika pamatė, kad jubiliejaus proga bent trumpam baigėsi teatralinės intrigos, ir scenoje buvo matyti visiška vienybė pagerbiant artistę.“ Truikys retoriškai užbaigia: „Tik ar ilgam?“
Arba štai įgriūna vieną vakarą su baisiausiu aplombu „Trečio Fronto” dryžuotakelniai ilgaliežuviai, kurių jau belaukiąs „Sekmadienio“ korespondentas. Aišku, bus linksma.
„Vyrai, ką manot apie praėjusį literatūros vakarą Valstybės teatre, kur autoriai scenoje skaitė savo kūrybą?“ Vyrai mėto frazes vienas per kitą. „Knygų lentynėlė!“ – „Ką tu! Penkiolika autorių, tai jau nebe lentynėlė, o ištisa biblioteka!“ – „Taigi, taigi, mūsų rašytojai nutarė šiais sunkiais krizės laikais sukurti chorą.“ – „Vyrai, o gal čia nuo žąsų valgymo?“ Visi kvatoja net susiriesdami. „Čia tai choristai! Šešiolika metų tylėjo, o kai pradėjo kalbėti, tai visi iš karto... Kartu tuščia, kartu tiršta. Ar negeriau būtų po mažiau, bet dažniau...“
Ir taip toliau, ir taip metai iš metų. Beje, tais 1934-aisiais kai kas stebėjosi Konrado kavinės finansiniu nepasisekimu, nes kreditoriai buvo sudarę naują administraciją ir prie kasos pastatę „rimtu veidu panaitę“. Lankytojai svarstę: Konradai yra trys, ir visi savininkai, o, anot liaudiško posakio, tarp daug auklių vaikas lieka be galvos. Tačiau, kas galima Konradui, tas negalima... Kavinės iškaba, anot Belecko, simbolizuojanti galvą, tebėra, nors širdis – kasa, deja, jau buvusi apimta gangrenos. O ką gi darysi, kad tie meno žmonės „aukštesnių sferų gyventojai“. Tačiau kavinė reiškė daugiau nei kreditoriai ar nauja administracija, ar dar kas nors. Tai buvo tarsi daugpartinis Seimas, kur visiems užteko vietos. Skirtingiausių pažiūrų žmonės čia sugyveno po vienu stogu. Tai buvo jų meka.
Štai gegužės mėnesį antstolis už skolas aprašė dailininko Adolfo Valeškos paveikslus, eksponuotus Valstybės teatro fojė, ir ėmė juos parceliuoti. Kam gi pasiskųsti? Aišku, nelaimingasis bėga pas Konrado aštrialiežuvius. Ir vėl įprastas šurmulys Konradijoj. Tuoj pat surašomas „Meno visuomenės protestas“ su Konrado visuomenės parašais ant staliukų. Neilgai trukus vargšas antstolis atsivertęs „Kuntaplį“ jau galėjo praryti kandžios ironijos piliulę. Ten nelaimingajam viskas buvo išaiškinta papunkčiui: „(...) menininkai sako, kad menas – menui, o ne antstoliui. Menas, anot jų esąs niekas, o niekas parduoti negalima. Jeigu, esą, nėra troboje nieko, tai antstolis susideda portfelin bylas ir eina namo. / Dailininkas paveikslą kuria visą gyvenimą. Kadangi nukentėjęs dailininkas yra dar jaunas, todėl jis negalėjęs ir nieko sukurti. Keista, kaip to antstolis nepastebėjo. / Kadangi dailininkai yra aukštesnių sferų gyventojai, kadangi jie gyvena fantazijos paunksmėje, todėl vidutinis žmogus jų negalįs pasiekti, tuo labiau skolintis pinigus. Šitokį faktą reikėtų traktuoti kaipo fantaziją, kuri fantazijomis ir lieka, o kreditoriui lieka tik užuojauta.“
Publikuota: "Kauno diena", 1994.