Laisvės alėja

Aleksandra: „Gyvenau visai netoli Laisvės alėjos. Prisimenu save dar vienuolikmetę, besibastančią kažkur netoli Soboro – pirmą kartą viena, be tėvų tvankią vasaros dieną išėjau į miestą ir man didelį įspūdį padarė tai, kad toje Laisvės alėjoje tiek daug žmonių – turbūt dar niekada nebuvau tiek jų mačiusi vienoje vietoje. Ir visi juda, kažką veikia, turi svarbių reikalų. Tad ir man pasidarė gyvybiškai svarbu sudalyvauti visuomenės gyvenime. Turėjau 15 kapeikų ir iškilmingai jas išleidau šalia Žilinsko galerijos įrengtame moderniame viešajame tualete: ten, o stebukle, viskas kvepėjo šampūnu ir vėjelis veikė be jokių trukdžių, pūtė net trijų rūšių orą…

Be to, tais laikais Laisvės alėjoje buvo uždrausta rūkyti. Priėjau prie dėdės nertais lininiais marškiniais, kuris prie Soboro godžiai traukė „Kosmosą“, ir pasakiau, kad nerūkytų. Dar parodžiau į kabančią ant stulpo mėlyną lentelę su perbraukta cigarete ir įspėjančiu užrašu. Dėdė labai nustebo ir po geros pauzės pasakė, kad nemoka skaityti. Toks turbūt ir buvo mano pirmas savarankiškas apsilankymas Laisvės alėjoje.

Vėliau eidama iš mokyklos visada pasukdavau į Laisvės alėją, kad pagaučiau įkvėpimą. Nors dvi geriausios mano klasės draugės gyveno rajonuose, įsigudrindavo taip apskaičiuoti, kad galėtų įlipti į savo autobusą ne prie mokyklos, o už kelių stotelių, kurioms pasiekti reikėdavo pereiti Laisvės alėja iki pat fontano. Tiesiog eidavom ir spoksodavom aplinkui. Atrodė, kad toje gatvėje, kuri jau vien savo dydžiu mums, paauglėms, darė įspūdį, verda tikras gyvenimas, nieko bendra neturintis su įgrisusiais mokslais ir disciplina. Ten ir namai buvo kitokie – senoviniai, ne mūsų „chruščiovkės“, iš kai kurių kavinių skambėjo muzika, galėjai pamatyti neįprastai apsirengusių žmonių, o prie „Merkurijaus“ buvo kioskų su neregėtom kiniškom gėrybėm… O paskui šalia jo aikštelėje ėmė rinktis reiveriai, ir mums tapo didžiausia pramoga užsimesti ant peties magnetofoną su baterijom ir, demonstruojant kokios mes „kietos“, pavasarį išdidžiai žingsniuoti Laisvės alėja: grojome repą ir Eurodance, bet jautėmės lyg kokiame madingame amerikiečių filme. Labai svarbi vieta buvo „Tulpė“, šalia kurios tada veikė ir piratinių kasečių parduotuvėlė: sėdėjo toks amžinai nuliūdęs vyrukas, kurį praminėm Broliu Triušiu, ir pardavinėjo savo įrašytas kasetes po 5 litus. Didžiausia šventė buvo susitaupyti tuos 5 litus ir su draugėmis eiti pasižvalgyti muzikos naujienų: Ace of Base, Pet shop Boys, Bryano Adamso, Madonnos, Michaelo Jacksono – tos kasetės leisdavo prisiliesti prie bauginančiai didelio ir paslaptingo populiarios muzikos pasaulio, susijusio su magiškais žodžiais „Amerika“ ir „Europa“.

Kai pradėjau tampytis su neformalais, pereiti visą Laisvės alėją tapo būtinu ritualu, nes tik taip galėjai patekti į Senamiestį. Tuo metu alėja buvo per daug atvira, per daug, sakyčiau, buržujiška – nuolat jaučiausi stebima dešimčių akių ir vertinama visų tų damučių, vidury baltos dienos sėdinčių lauko kavinėse. Tada man jų sėdėjimas atrodė kaip įžūli prabanga. Be to, Laisvės alėja garsėjo savo sankryžomis, šalia kurių prie dar sovietmečiu statytų kioskų mėgo rinktis treninguočiai. Jei leidi sau eiti viduriniu taku, tarp medžių, būtinai sutiksi kokią jų šutvę, sėdinčią ant suoliuko atkaltės, kojas nuleidus į sėdynę, besispjaudančią ir garsiai komentuojančią praeivių išvaizdą. Porai draugų jie buvo net „į galvą“ pasiūlę. Kartą eidama su klasioku metalistu išgirdau labai šlykštų komentarą apie jo šukuoseną, o dar kažkada su siaubu vienoje tų gaujų atpažinau savo klasioką… Tad tuo metu Laisvės alėjoje labiau viliojo ne pagrindinė gatvė su parduotuvėmis, kurios keitėsi kas du mėnesius ir kurioms neturėjom pinigų, o visokie kiemeliai, slapti praėjimai tarp pastatų, vidiniai infrastruktūros labirintai, tarpuvartės… Labai aiškiai pamenu vieną iš savo pirmų surūkytų cigarečių: su metalistu iš mano mokyklos sėdėjome ant suoliuko netoli buvusio „Pieno baro“. Jo pažįstami bernai pakvietė parūkyti į tarpuvartę, nes alėjoje tai daryti vis dar buvo draudžiama. Tada jie pagrojo gitara ir turėjome išsiskirti kas sau. O kad mama namie neužuostų rūkalų, purškėmės į burną moterišką dezodorantą…

Tie kiemai, ko gero, ir yra man brangiausia Laisvės alėjos vieta. Dramos teatro kiemelis, Žilinsko galerijos laiptai ir užkampiai, fantasmagoriško spalvingumo „Pigių rūbų“ parduotuvėlės kiemelyje netoli „Spurginės“, parkelis prie Muzikinio teatro, kur vieną vakarą labai netikėtai ir fatališkai įsimylėjau… Niekada nepamiršiu to vaizdo, kai šikšnosparniai suko ratus aplink didžiulius medžius paslaptingai švytinčiame liepos mėnesio danguje, o pasiraitoję kelnes mano draugai vidury žmonių šurmulio lipo į fontaną maudytis, mat jiems buvo per karšta…

Būdama studentė jau nebebijojau eiti Laisvės alėja nei dieną, nei naktį. Žinojau, kurių vietelių reikia vengti, ir laisvai pareidavau namo net ir 3 valandą nakties. Būdavo tuščia, bet kažkaip jauku, – jaučiau, kad tai mano miestas, kad jis mane apgins. Mėgau bastytis tais kiemais viena –klajoti ir tyrinėti tas „neformalias“ erdves kokią saulėtą rudens dieną, o paskui, išsiilgus žmonių, išlįsti kur nors prie „Spurginės“ ir prisipirkti skanėstų. Į „Spurginę“ ir šiaip užsukdavom lietingomis rudens popietėmis, nes ten visada skaniai kvepėjo ir buvo pigu. Bet su tais kiemais jaučiu asmeninį ryšį, būtų įdomu pamatyti, kas ten dabar, kas pasikeitė. Esu suradusi neįtikėtino meniškumo kampelių su senomis skulptūromis, nežinia kaip ten atsiradusiomis plastiko ir vielos konstrukcijomis – kiekvieną kartą vaikštinėdama ten atrasdavau ką nors tapybiško ir mįslingo. Vėliau būtent aplink Laisvės alėją esantys kiemai kiemeliai įkvėpė aprašyti Ūlos pasivaikščiojimus romane „Mes vakar buvom saloje“ (2014).

Visą pokalbį su Aleksandra rasite čia.