Kino teatras "Romuva"

Vitalijus: „Romuvą" atsimenu dar iš vaikystės. Labai labai seniai, kai buvau dar mažiukas, su broliu čia žiūrėjome „Fantomasą“. O už kino teatro dar būdavo išlieta čiuožykla, eidavome ten padūkti su vaikais. Filmai anksčiau būdavo tikrai nebrangi pramoga. Vaikams kainuodavo 10 kapeikų, o vakariniai ir populiariausi seansai – po 70 kapeikų. Salė būdavo padalinta zonomis – priekyje - brangiau, gale - pigiau.

Aš pats atėjau dirbti į „Romuvą“  inžinieriumi 1993 m. rugsėjo mėnesį. Nuo tada dirbau čia gana nemažai, kol šio kino teatro neperėme R. Šalūga. Su juo dirbau labai neilgai, greitai išejau. Po to vėl teko grįžti – pakelti kiną:)

Man pradėjus dirbti „Romuvoje“, jam vadovavo direktorius Arvydas Kuzminskas. Jis neblogai palaikė kino teatrą – dabar kino teatre jam kabo atminimo lenta. Anuomet dar rodėme ir rusiškus filmus, tačiau daugiausiai žiūrovų surinkdavo amerikietiški filmai, tokie kaip „Aplink pasaulį per 80 dienų“, „Makeno auksas“ - šie filmai rinko tikrai įspūdingus žiūrovų skaičius... Patį didžiausią įspūdį paliko filmo „Titanikas“ seansai. Pradėjus rodyti šį filmą, dirbo priešlaikinė kasa ir eilės prie bilietų nusitęsdavo iki pat „Merkurijaus“. Salė būdavo tokia pilna, kad žmonės prašė net stovimų bilietų. Salė dabar gražesnė nei buvo anuomet – anksčiau ji nebūdavo amfiteatrinė, o kėdės – medinės, nepaminkštintos. Buvome įrengę ir dvi video salytes: viena - kino teatro foje, o kita - dabartinėse administracijos patalpose. Salytės buvo mažos, talpindavo 10-15 žmonių. Ten rodydavome filmus iš „videkų“ per televizorius – juk anksčiau nebuvo daug videomagnetofonų, tai žmonės ateidavo pažiūrėti.

Personalą anuomet sudarė direktorius, kuris planavo visą repertuarą, kasininkės, buhalterė, kino mechanikai ir aš - inžinierius, prižiūrintis visą ūkio dalį ir aparatūrą. Dar buvo dailinininkė. Prie kino teatro, po stogeliais, kurie išlikę, atrodo, dar nuo Smetonos laikų, būdavo iškabinamos jos pieštos afišos. Dailininkė afišai pasirinkdavo vieną filmo sceną ir ją nukopijuodavo, naudodama savo videoprojektorių. Atsiradus spausdintiems reklaminiems plakatams, dailininkės atsisakė.

Gretimas namas (Laisvės al. 56) taip pat priklausė Romuvos kino teatrą įkūrusiems broliams. Kažkada į Kauną buvo atvažiavusi vieno iš brolių anūkė. Gretimą pastatą ji iškart pardavė, o kino teatro akcijas išpirko kino teatro darbuotojai ir savivaldybė. Perduodama kino teatrą, anūkė išreiškė valią, kad „Romuvos“ pastate visuomet būtų tik kino teatras, niekas kitas, nes norėjo išsaugoti savo giminės atminimą. (2014 m.)

Dovilė:  „Romuvoje" pamačiau pirmą siaubo filmą! Atrodo, tai buvo "Miesto legendos 2". Su tėčiu mes daug neveikdavome ir apsilankymai kine yra vienas iš nedaugelio mano vaikystės atsiminimų su juo. Filme tą kartą buvo kokie 7 žmonės. Turbūt tai jau buvo kino teatro mirtis… Ir tos senosios kėdės – nepamirštamos! Po to bandžiau tą patį filmą žiūrėti per televiziją. Po kokių šešerių metų jis pasirodė netgi juokingas, tačiau tada neblogai prigąsdino.

Kažkada vėliau, kai dirbau barmene, vienas iš klientų paklausė: „gal nori į koncertą?“. Koncertas vyko "Romuvos" kino teatre. Buvo užpildytos visos eilės, todėl mus pasodino gale. Atsimenu tą jausmą, kad sėdi koncerte kino salėje – tai buvo kažkas labai įdomaus. Tuo metu negalvojau, kad ateityje darysiu kažką panašaus, ką dabar darau. Kai „Romuva" užsidarė, mano svajone tapo surengti čia koncertą ir tą jausmą pakartoti. Po metų ar pusantrų tai įvyko. Tuomet į koncertą susirinko maždaug pusė salės. Ėmiau galvoti: "būtų įdomu kada nors surengti koncertą, kuris surinktų visą salę žmonių"! Ir praėjusį birželį mums tai pavyko. Dabar nebežinau, ko dar iš Romuvos galima tikėtis... :) (2014 m.)