Kauno įgulos karininkų ramovė

"Pirmieji Ramovės rūmai tarpukario Kaune buvo įrengti nežinomo autoriaus suprojektuotame dviaukščiame pastate Laisvės alėjos ir A. Mickevičiaus gatvės kampe (šiuo metu pastate įsikūrusi Politinių kalinių ir tremtinių sąjunga). Kaunui tapus Laikinąja sostine prireikė naujų reprezentacinių erdvių, kur galėtų skleistis kultūrinis bendravimas, tad 1930 m. karininkų iniciatyva priimtas sprendimas statyti naujus Ramovės rūmus. Kauno įgulos karininkų ramovės renginiuose dalyvavo išskirtinė publika, dalis kurios, kaip ir būdinga bohemai, bendravo kaip atskira bendruomenė, turėjusi savitą ideologiją ir įpročius.

Režisierius Gytis Padegimas: "Karininkai buvo daugiausia inteligentų kasta. Jie turėdavo pakankamai laiko nuo savo manevrų. Teko girdėti mitų apie šiokias tokias dvikovas ir apie savotiškus garbės kodeksus. Buvo ir poetų kareivių. Karininkų ramovėje būdavo labai dideli ir įdomūs, teatralizuoti baliai, su visokiom loterijom, labdaros tikslais ir panašiai. Tai buvo vieni pačių garsiausių balių Kaune, į juos patekti būdavo didelė garbė".

Atsargos majoras Rimantas Žukas: "Prieškario karininkų ramovėje galima įžvelgti bohemos apraiškų. [...] Per Ramovės atidarymo šventę, kuri buvo labai didelė ir graži, buvo rodoma Misterija apie Lietuvos kūrimąsi. O misterijos tuo laikmečiu buvo gana jaunas, naujas žanras, [...] to laikmečio menininkams, bohemininkams buvo kaip jų vizitinė kortelė. Ir per kitas Ramovės šventes neretai buvo galima išvysti įvairiausių kultūrinių, meninių pasirodymų, kuriuos kūrė ne tik žymūs menininkai, bet ir patys kariškiai, laisvu nuo savo kariškų manevrų metu". 

Lenkų diplomatas, tarpukariu rezidavęs Kaune, Leonas Mitkiewiczius rašė: „Svarbus 1939 metų žiemos įvykis buvo kasmetinis Lietuvos kariuomenės balius, vykęs Kauno įgulos ramovėje. Nuvykome ten labai susidomėję; norėjau susipažinti su lietuvių elito papročiais ir pomėgiais [...] Metinis lietuvių kariuomenės balius 1939 metais sutraukė į ramovę visą Kauno visuomenės elitą: jame dalyvavo maždaug tūkstantis asmenų. Atvyko visa Lietuvos vyriausybė [...], visas generalitetas ir kariuomenės štabas. Atvyko ir vietinis diplomatinis korpusas [...] bei labai gausi Kauno visuomenė. [...] Į balių atvyko ir Lietuvos prezidentas Antanas Smetona su žmona; [...] Prezidento atvykimas buvo signalas pradėti šokius [...] Lietuvių publika tame baliuje pasirodė visu grožiu. Ponios balinėmis sukniomis, apskritai labai puošniomis bei skoningomis ir daugiausia brangiomis; ponai frakuoti ir paradinėmis uniformomis. [...] Iš visų progų, kuriomis buvau Kauno įgulos ramovėje, atmintyje geriausiai išliko ir labiausiai patiko Kauno universiteto studentų, lietuvių kariuomenės atsargos karininkų, draugijos surengtas balius. Per jį gana ilgai buvau tiesiog apgultas lietuvių studentų, kurie neabejotinai ketino nugalėti mano, kaip lenko, atsparumą alkoholiui. Prie stalo mane pakvietė šešiese, ir per dvi valandas du kartus įgula keitėsi. Geltonas kaip gintaras ir raudonas rubino spalvos krupnikas visą tą laiką liejosi be perstojo“. (žr.: Leon Mitkiewicz. Kauno atsiminimai (1938 – 1939). – Vilnius: UAB Baltų lankų leidykla, 2001, p. 168 – 171)"".

Šaltinis: Gidas po bohemišką Laisvės alėją, VDU: 2013, p. 9-10.