Išraiškos šokio trupė "Sonata"

Liucija ir Daiva: „Sonata“ buvo neatsiejama mūsų jaunystės gyvenimo dalis – taip, kaip pamokos, taip ir šokiai. Pamenu, Čiurlionio šimtmečio metais važinėjome su spektakliu po Lietuvą. Buvome penkiolikos. Grįždavome naktį, bėgdavome nuo Panemunės tilto iki namų, o išsigandusios mamos su naktiniais marškiniais laukdavo prie laiptinių. Kitą dieną – į mokyklą, nueiname ten – gauname barti, kad pasidažiusios. Nesvarbu, kad bandėme tą baisų, smirdantį grimą valyti, jis vis tiek likdavo...

Vadovytė Kira Katerina Daujotaitė iš tiesų turėjo labai gerą kostiumo viziją. Ji nupirkdavo ir išdažydavo kokią medžiagą, o vėliau mūsų mamos ar mes pačios kažką meistraudavome. Nuo scenos rūbai atrodė visai neblogai, bet iš arti geriau nematyti... Pavyzdžiui, nukirptos, violetine spalva nudažytos pėdkelnės, papuoštos folijos „auksiukais“. Čiurlionio šimtmečio proga su spektakliu apvažiavome visą Lietuvą, mažus miestelius ir kaimelius. Pamenu, kad netgi važiavome sunkvežimyje su kažkokia „būda“. Ten, kur pasirodydavome, žmonės stebėdavosi, kodėl mes šokame basos.
Pamenu, žmonės sakydavo, apsiaukite, vargšės, sušalsite kojeles...
Taip, jie stebėdavosi – basos mergaitės šoka kažkokius nesuprantamus išraiškos šokius ir kalba apie Čiurlionį.
Visoje Sovietų sąjungoje mes buvome vienintelis toks kolektyvas. Mūsų vadovė buvo daug iškentėjusi tremtinė nuo Laptevų jūros – jai kliūdavo įvairios kritikos iš valdžios. Mūsų nekviesdavo į jokias Dainų šventes, nes netikdavome prie konteksto.
Dėl to buvo pastatytas Šopeno „Revoliucinis etiudas“. Nepaisant to, kad Šopenas nebuvo revoliucionierius, pakako žodžio „revoliucija“ pavadinime. Atsimenu kaip šiandien, šokome su tokiomis raudonomis skraistėmis.

Tuometiniam Kaunui „Sonata“ reiškia labai daug. Ji pakėlė gana provincialaus sovietmečio Kauno kultūros kartelę. Apie 1974–1975 m. Giedrius Kuprevičius Rašytojų namuose rengdavo, berods, muzikinius trečiadienius. Jis pasakodavo apie įvairią muziką, mes visuomet eidavome klausytis. Apie „Sonatą“ jis kalbėjo kaip apie labai intelektualų dalyką. Manau, kad Kaunui tai buvo tam tikras kultūrinės edukacijos židinys. Labai daug kauniečių mergaičių dalyvavo šitos trupės gyvenime ir visoms joms bent kažką ta patirtis paliko. Pavyzdžiui, legendinis Ingos Mickytės šokis filme „Gražuolė“ yra Daujotaitės pasiūlyti judesiai." (2018 m.)