Geležinkelio stotis

Siegfried: „Prie pat Kauno mane atkasė lokomotyvų kūrikai, vairuotojai, iškėlė kaip kokį kačiuką. Tai buvo 1947-ųjų pavasarį, dar buvo šalta. Vokiškai kalbantys vyrai paklausė: „Iš kur tu čia?“ Ir pasakiau: „Noriu nach Litauen, Kowno, Brot holen. Į Lietuvą, Kauną, duonos mamai parvežti“. Traukinys sustojo prieš Nemuną, prieš geležinkelio tiltą. Vyrai sako: „Nepereisi tilto, mes važiuosim, pervešim ir tave Kaune paleisim“. Taip ir buvo. Ten žiūriu, kad švarūs, švariai apsirengę žmonės eina. Miestas ir stotis labai ciela. Galvojau, kad aš numiręs turbūt, nes motina pasakojo, kad mums jau „netoli kapai“, o jeigu miršta žmonės – vaikai ir suaugę – jie iš karto eina į dangų. O kai Kaune pamačiau pirmą ir antrą rusą, atsibudau iš to sapno. Prasidėjo mano naujas gyvenimas. Kai pradėjau rašyti knygą, žmonėms sakiau, ir sau sakau – čia mano antra gimtinė. Antrą kartą gimiau Lietuvoje.“ (2018 m.)