1972 m. Romas Kalanta
(Saulius Eduardas Pauliukonis - Šiaulių dramos teatro aktorius, buvęs Kauno Pantomimos trupės aktorius, dirbęs Kauno dramos teatre su režisieriumi A. Jurašu, Kauno muzikiniame teatre).
"Pas mus kaip tik tada vyko spektaklis, aš tame spektaklyje nevaidinau, bet leidau muziką. Ir vykstant spektakliui kaip tik išgirdau, kad režisierius šaukia į garsiakalbį: „Sauliau, Sauliau, aikštėje dega žmogus.“ „Koks žmogus? Kas? Kur?“ Aš išbėgau iš teatro palikęs visą muziką ir žiūriu laksto degantis žmogus. O paskui laksto vienas žmogus su gesintuvu. Vėliau atėmė iš jo gesintuvą, nes žmonės sakė, kad tos putos pavojingos degančiajam. Bandė kiti žmonės gesint jį su visokiais švarkais, lieptpalčiais. Neužgesino ir netgi tie švarkai degt pradėjo. Jis mirė ten, tiesiog sudegė. Kai jį išvežė, jis dar šnibždėjo. Sakė: „mama…“, – mačiau kaip krutėjo lūpos. Bet jis visas atrodė kaip siaubo filme. Visa tai mačiau savo akimis. Paskui kitą dieną į teatrą patekt buvo labai sunku…
Po R. Kalantos susideginimo mūsų trupę uždarė. Į mūsų spektaklius labai eidavo jaunimas. Išėjo vos ne kaltinimas, kad R. Kalanta susidegino ir riaušės prasidėjo dėl to, kad pantomimos artistai tikriausiai idėjiškai blogai auklėjo Kauno jaunimą. Pretekstų buvo prigalvota labai daug, pavyzdžiui, kad režisierius ypatingai kaltas dėl to. Po to buvo surengtas uždaras komjaunimo susitikimas, kur visą mūsų grupę išsikvietė ir gėdino. Kalbėjo, kad reikia mus išvaikyt ir t.t… Ir mes padarėm labai didžiulę klaidą. Parašėme raštą, kad jeigu ir toliau bus toks mūsų spaudimas ir jei mūsų neįvertins (išdėstėm kiek mes atnešėm pinigų muzikiniam teatrui, kiek mes gastrolių turėjome, kiek mes spektaklių parodėme ir kaip mus myli bei kaip mus gerbia), tai mes negalėsime dirbti muzikiniam teatre ir išeisime. Tai ministras sako: „Mhm.. tai ir išeikit.“ Pasirašė. Paliko tik mane kadangi aš buvau labai „idėjiškas“, ką tik grįžęs iš tarybinės armijos…" (2013)