Viena svarbiausių temų, iškylančių daugelyje bendruomenėmis paremtų meno projektų – bendruomenių istorija arba atmintis.

Erdvė ir vieta – neretai tapatinami konceptai.

Taip jau istoriškai sutapo, kad reikšmingiausi Kaunui pasikeitimai  paskutinių amžių bėgyje prasidėjo XIX a.

Devintojo dešimtmečio pabaigoje visuomenė aktyviai sprendė viešųjų erdvių likimą: į dienraščių redakcijas plūdo skaitytojų laiškai, siūlantys sugrąžinti tikintiesiems bažnyčias, atstatyti prieškario paminklus ir t.t.

XX a.

Projekto „Abonementas skulptūrai“ (kuratorė Violeta Jasevičiūtė, 2000 m.) dalyviai pasirinko nugriautų sovietmečio skulptūrų ir atstatytų prieškario respublikos monumentų vietas, siekdami „išprovokuoti šiuolaikinės visuomenės istorinės atminties bei užmaršties atodangas rizikingame – buvusios ir esamos valstybės bei kultūros politikos simbolių fone“.[1] Taigi menininkai komentavo posovietinės visuomenės sąmonės pokyčius, paminklų turinio ideologinę slinktį naujojoje socialinėje sanklodoje ir politines kultūrines aktualijas: Evaldas Pauza Jadvygos Klemkienės skulptūrai „Klausiančioji“ (prie Paveikslų galerijos) užkabino klausimą „Kas yra ‚Spice Girls‘?“, Juozas Šlivinskas su gaisrininkais „plovė“ Vienybės aikštę (Lenino paminklo vietą), Algimantas Šlapikas šioje aikštėje ant pievelės išdėliojo gipsines Lenino galvutes, Jasevičiūtė ir Vytautas Umbrasas šviežia mėsa „maitino“ Karo muziejaus liūtus bei užrašė eilutę iš Mato Evangelijos: „Ir jie bus pasotinti“.

Žemieji Šančiai yra vienas ekstravagantiškiausių Kauno priemiesčių.

Stambiausios tarpukario Lietuvos kooperacinės bendrovės „Lietūkis“, „Maistas“ ir „Pieno centras“ turėjo įsteigtus filialus Kaune.

Straipsnių rinkinys, VDU, 2011

Architektūrinė ir urbanistinė Laisvės alėjos visuma formavosi per tris istorinius laikotarpius: gubernijos (1847–1918), tarpukario (1918–1940) ir sovietmečio (1940–1990).

Daktaro disertacijos, tiriančios Kauną literatūroje, santrauka

Godos Volbikaitės straipsnis apie Kauną tarpukario jidiš literatūroje

Vienas  ryškiausių Suomijos švedų modernizmo atstovų, suomių-švedų rašytojas Henris Parlandas (1908–1930) yra svarbus multikultūriškai Kauno atminčiai.

Iš Gintaro Beresnevičiaus knygos Pabėgęs dvaras (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005).

1941–1944 m.

Siegfriedas Gronau tebuvo aštuonerių, kai mušamas bei plėšiamas sovietų karių, kartu su mama ir trimis seserimis slapstėsi sugriautų Königsbergo namų rūsiuose.

,,Likimas žmonių, aš visą laiką taip galvoju, priklauso nuo šeimos, kurioje jie auga.

Kauno rajone, Salių kaime esanti Vytauto ir Birutės Andziulių sodyba iš pirmo žvilgsnio šiandien greičiausiai pasirodys paprasta ir niekuo neišsiskirianti.