Prieplauka

Audronė: „Prieplaukos krantinę vadindavom cimbruvka. Gyvenimas prie upės vyko pilnu tempu. Buvo ir laivų, ir garlaivių, ir dyzelinių, ir garinių – visokių. Pavasarį atitempdavo dviejų aukštų prieplauką: antrame aukšte – restoranas, pirmame – kasos, aptarnavimas. Buvo du gariniai garlaiviai, su dideliais ratais, plaukdami keldavo dideles bangas – Kęstutis ir Ždanovas. Valtimi nuo tos prieplaukos kilnodavo į Marvelę. Bėgdavome pasitikti garlaivių. Žmonės atplaukdavo su gyvom vištom ir žąsim. Vyko judrus gyvenimas. Vakarais daug kas eidavo į restoraną. Jį atplukdydavo su barža. Rudenį nuvilkdavo į žiemos uostą saloj, kurio irgi dabar nebėra. /..../

Prie Nemuno buvo pliažas. Pusė – smėliuko, pusė – pievutės. Vanduo iš pradžių – dar nieko, o paskui – nelabai. Būdavai ne žmogus, jeigu neperplaukei Nemuno. Plaukdavo visi: ir mergaitės, ir berniukai, ir sekėsi visai gerai. Srovė neša, brendi, kiek gali, tada plauki, nubėgi į viršų, tada vėl plauki, kol atplauki.“ (2019)