Laisvieji Kauno archyvai

*Alvydas Vaitkevičius*: "Negaliu iškęsti nepasidalinęs su visa bendruomene keletu puslapių labai įdomių prisiminimų apie senajį mūsų Karo Muziejų.  Juos su šeima radome taip pat nuostabioje Jono Dovydaičio knygoje „Žmogaus sparnai“ (1971), skirtoje Lietuvos aviacijos užgimimui ir vystymuisi, konkrečiai – mūsų aviacijos konstruktoriui Broniui Ožkiniui.  Tai jo įspūdžiai apie pirmąjį apsilankymą Karo muziejuje pateikiami šiuose puslapiuose.

*Gintaras*: "Žalgirio" stadione vykdavo ne tik sporto varžybos, čia didelį susidomėjimą sukėlė ir auto akrobatų, berods, iš Čekoslovakijos, pasirodymas. Galima tik įsivaizduoti, kaip po jų pasirodymo atrodė bėgimo takai :) Tarybų valdžia rūpinosi ne tik sportininkų sveikata, bet ir žiūrovų kultūringu laisvalaikiu: šalia stadiono (ir daugelyje kitų vietų mieste) buvo pastatytas stiklinis paviljonas su gėrimų automatais. Čia pasišnekučiuojant galima buvo aptarti matytus varžybų epizodus bei rezultatus. Penkiasdešimt kapeikų ir stiklinė pigaus vyno, vadinamo "rašalu" greitai atpalaiduodavo ne tik liežuvį, bet ir smegenėles... Šita girdykla buvo kaip tik dabartinio Hesburger restorano vietoje, o "Žalgirio" stadionas užleido vietą PC "Molui" :) (2014)

Eugenija: "Dariaus ir Girėno karstus mačiau institute. Į medicinos institutą stojau 1945 m. Kaip studentei man buvo smalsu apsižiūrėti. Buvo koplyčia. Koplyčioje stovėjo du karstai. Ruso laiku. Kai užėjo vokiečiai, medicinos institutą uždarė. Nors kai kuriems kursams leido baigti. Tuo metu buvau pirmakursė. Vieną dieną ateinu, tų karstų nebėra. Farmacinės chemijos katedra buvo trečiame aukšte. Ten buvo daug spirito. O prie instituto pastatė vokiečių sargybinius. Turbūt galvodami, kad čia yra tie karstai. O juk Darių ir Girėną numušė vokiečiai. Katedroje dirbo profesorius Šiaulis, jis pusiau gyveno joje, kadangi buvo viengungis. Aš dirbau pas jį baigusi institutą. Profesorius Šiaulis su kūriku Rauba pasikvietė vokiečių sargybinius, nugirdė juos spiritu, privaišino lašinukais ir per tą laiką iškalė vietą sienoje ir sukišo į ją tuos du karstus. Užtinkavo ir viskas. Karstai dingo. Kai rusai grįžo, padarė mauzoliejų senosiose kapinėse." (2019 m.)

Laisvės alėja

*Audronė:* „Katedros šventorius buvo atskirtas plačia tvora, viduje buvo parduotuvytės. Smetonos laikais, pasakojo, buvo vien tiktai religinė atributika, o tuomet, žinau, ir mūsų namų valdybos poskyris. Ir įėjimas iš kampo, didžiuliai vartai. Šaligatvis daug mažesnis, Vilniaus gatvė – tokia suspausta, bet judėjimas vyko ir autobusais, ir priešpriešinis. Eismą uždarė gal 1973 m. Buvo keista.“ (2019)

Sovietmečiu veikusios kavinės „Laumė“ vizitinė kortelė buvo „gera kava“ ir saldumynai, tačiau svarbiausia buvo – bendrumo jausmas. „Laumės“ dvasia gyvenę jaunuoliai tapo savotiška subkultūra – grupuotė vadino save „lauminiais“. 

*Batya ir Borisas:* „Mūsų meno kolektyvas priklausė Profsąjungų kultūros rūmams, ten repetuodavome, jie padėdavo ir su finansavimu plakatams, kostiumams, bilietams, nuomai... Mes irgi prisidėdavome pinigais iš koncertų, bet to nepakakdavo... Repetuodavome ištisus metus, du kartus per savaitę: šeštadieniais arba sekmadieniais ir, jei gerai pamenu, trečiadieniais..." (2018 m.)

Vaizdo įrašo autorės - VDU kūrybinių industrijų studentės: Justė Balytaitė, Monika Žekaitė, Agnė Muškietaitė, Kristina Jazdauskaitė, Natalija Žėkaitė.

*Raimonda Pauzienė (51):* [J. Naujalio muzikos mokykloje] visus ruošė būti muzikantais. Tik vienetai nestodavo į konservatoriją. Tik viena mergina iš mano klasės pasitempė rankas ir perėjo į kitą mokyklą. Kitų mokyklų mokiniai sakydavo, kad nežino, ką nori veikti ją baigę, o mums viskas buvo aišku. Visi žinojo, kad Naujalio ar Čiurliono mokyklos vaikai yra kitokie. Jie turėjo kitokią motyvaciją, kitokią popamokinę veiklą, paskatą eiti į teatrus, koncertus. Vėliau ir savo vaikus stengiesi leisti į kitokią mokyklą, nes supranti, kaip svarbu yra bendraminčiai, draugai. Muzika padaro žmogų kitokį. /.../ [Mokykloje] dėmesys buvo sutelktas į muziką. Metus prieš mokyklos baigimą baigdavosi visi bendrojo lavinimo dalykai ir praktiškai ruošdavomės tik muzikiniams egzaminams. Su specialybės mokytojais praleisdavome daugiausiai laiko. Kaip specialistę savo mokytoją miniu geru žodžiu, nors ir buvo sunku. Tačiau su savo mokiniais bendraudama stengiuosi elgtis atvirkščiai. /.../ [Tuomet] buvo labai griežta tvarka... Gauni pastabą už tai, kad neatsinešei nosinės, kad verki per pamoką. Mano mokytoja buvo griežta. Ir dabar tokia yra mokytoja Kumpikienė. Aišku, dabar aš jai labai už viską dėkoju, nors kai kur gal ir buvo perlenkta. Neatsinešei plaukų segtuko ar nosinės – pastaba. Bėga nosis, nes verki, nes tau savęs gaila, kad nemoki ir gėda – pastaba. /.../ Kaip vaikui ši mokykla tikrai buvo griežta. Santykis su mokytojais nebuvo draugiškas. Nors turėjome labai gerą, švelnią auklėtoją. Ji buvo lietuvių kalbos mokytoja, veždavosi mus su palapinėmis prie ežero. O kiti... Negalėdavai su mokytoju pasikalbėti taip, kaip dabar. Atrodo, dabar vaikai daugiau bendrauja. Tačiau buvo taip, kaip turėjo būti. Laikas pats viską pakeičia. Norėjosi šiltesnių santykių, bet dėl to kalta ir tuometinė santvarka. Mokykloje visi buvo labiau indvidualistai. Juk buvome instrumentalistai!. (2014)

Skulptorius Robertas Antinis: "Dideliame mieste kavinės susiskirsto pagal savo charakterį. Kaunas per mažas miestas tokiai ypatingai vietai atsirasti.

*Gintaras*: Kaune, kaip ir Vilniuje, po kruvinųjų Sausio 13-osios įvykių, spontaniškai atsirado pieštų plakatų, smerkiančių nepateisinamą okupacinės kariuomenės elgesį su Lietuvos gyventojais. Kadangi tų įvykių dienomis buvau Vilniuje, tai Kaune pasirodžiusius plakatus galėjau užfiksuoti tik grįžęs jau po savaitės. (2014)

*Justė**:* "Miesto sodas visuomet sujudina mažą maištininką mano viduje.