Laisvieji Kauno archyvai

Kauniečių prisiminimai apie Ąžuolyno parką. Vaizdo įrašo autorės - VDU kūrybinių industrijų studentės: Justė Balytaitė, Monika Žekaitė, Agnė Muškietaitė, Kristina Jazdauskaitė, Natalija Žėkaitė.

*Pastorius Vladimiras Sereda:* "/.../ 1980 m., po vestuvių, su žmona atvykome į Lietuvą. Kaip tikintys žmonės tuo metu mes ieškojome bendrystės. Iš pradžių važinėdavome į Vilnių, kur buvo baptistų-sekmininkų bendruomenė. Vėliau mums kažkas pasakė, kad Kaune yra keletas seserų, kurios renkasi ir meldžiasi. Tai vykdavo 23-iajame Sodų gatvės name. Nuėję radome keturias ar penkias maždaug 70-ties metų amžiaus seseris. Jos labai apsidžiaugė, kai pamatė, kad atėjo jauni žmonės. Jau kitą sekmadienį kalbėjau kažką iš Dievo Žodžio ir nuo to laiko praktiškai prasidėjo mano dvasinė tarnystė. Tapau šios grupelės vadovu. /.../ Sovietų valdžia jį (bažnyčios pastatą) perėmė ir pavertė klubu, o kai klubui tapo netinkamas – druskos sandėliu. 1988 m. bažnyčią radome užmūrytais langais, nukritusiu stogu, pilną druskos, šiukšlių. Nusprendėme prašyti, kad leistų pastatu naudotis ir 1988 m. gruodžio 20 d. gavome tai leidžiantį dokumentą. Atstatymo darbai vyko sunkiai: kaip būdinga tiems laikams, susidūrėme su sunkumais įsigyjant statybines medžiagas. Reikėjo ieškoti žmonių, kurie galėtų padėti. Bet su Dievo pagalba 1991 m. liepos 26 d. maldos namai atvėrė duris bendruomenei ir yra atviri iki šiol". (2014)

Eugenija: "Dariaus ir Girėno karstus mačiau institute. Į medicinos institutą stojau 1945 m. Kaip studentei man buvo smalsu apsižiūrėti. Buvo koplyčia. Koplyčioje stovėjo du karstai. Ruso laiku. Kai užėjo vokiečiai, medicinos institutą uždarė. Nors kai kuriems kursams leido baigti. Tuo metu buvau pirmakursė. Vieną dieną ateinu, tų karstų nebėra. Farmacinės chemijos katedra buvo trečiame aukšte. Ten buvo daug spirito. O prie instituto pastatė vokiečių sargybinius. Turbūt galvodami, kad čia yra tie karstai. O juk Darių ir Girėną numušė vokiečiai. Katedroje dirbo profesorius Šiaulis, jis pusiau gyveno joje, kadangi buvo viengungis. Aš dirbau pas jį baigusi institutą. Profesorius Šiaulis su kūriku Rauba pasikvietė vokiečių sargybinius, nugirdė juos spiritu, privaišino lašinukais ir per tą laiką iškalė vietą sienoje ir sukišo į ją tuos du karstus. Užtinkavo ir viskas. Karstai dingo. Kai rusai grįžo, padarė mauzoliejų senosiose kapinėse." (2019 m.)

*Alvydas Vaitkevičius*: trumpai apie S. Nėries paminklą - aš puikiausiai atsimenu, kada jis tenai stovėjo. Teko pasitikslinti datas ir faktus - 1945 m.birželio pabaigoje buvo išleistas paskutinis rašytojos eilėraščių rinkinys - ,,Lakštingala negali nečiulbėti“. Būdama jau ligoninėje poetė dar spėjo juo pasidžiaugti. 1945 m. liepos 7 d. Maskvoje Salomėja Nėris mirė, o jau liepos 9 d. įvyko laidotuvės Kaune. Poetė buvo  palaidota Istorinio muziejaus sodelyje. 1998 m. poetės palaikai iš Istorijos muziejaus sodelio iškilmingai perlaidoti į Petrašiūnų kapines. Teigiama, kad fotografas Romas Juškelis yra vienintelis, įamžinęs poetės palaikų perlaidojimą.

*Greta:* Keista, bet Kauno pilies stotis užėmė didelę ir turbūt svarbią mano gyvenimo dalį. Kadangi gyvenau Kauno priemiestyje, Kauno pilis (kaip mes vadinome) buvo taškas, jungiantis mane su miestu ir miestą su mano namais. Gal jau nuo kokios 5 klasės į miestą važinėti ėmiau gana dažnai - tai liniuotės, tai pieštuko reikalais, tačiau labiausiai dėl to, kad autobuse galbūt netyčia sutikčiau Jį. Savo pirmąją vaikišką Meilę. Ir sutikdavau. Žiūrėdavom vienas į kitą, stebėdavom, bet niekad nekalbėdavom. Iki 12 klasės, kol kartą netikėtai Laisvės alėjoje jis paklausė, kaip gyvenu. Gana greitai toks netikėtas Meilės priartėjimas paskatino atsirasti kitą Meilę :) Tuomet Kauno pilį prisimenu kaip gyvą, pilną žmonių, judėjimo ir gyvenimo vietą. Kur nuolat kažkas vyko. Vieni išvykdavo, kiti parvykdavo. Minios, laukiančios kurio nors autobuso, šiam priartėjus nuvilnydavo per aikštę link jo ir užtvindydavo visą seno Ikaruso erdvę. Autobusais važiuodavo tikrai daug žmonių, nenuostabu, kad tokių kasdienių kelionių dalyviai tapdavo nebyliais pažįstamaisiais. Ir šiandien kartais pamatau žmogų ir galvoju – “aa, ji/s iš autobuso, įlipdavo toje (x) stotelėje...” Kelionė būdavo netokia ir trumpa, trukdavo apie pusvalandį, tad ji kartais suartindavo žmones, kurie šiaip turbūt niekada nebūtų susipažinę ar ėmę bendrauti. Kauno pilies stotis man – dar ir kioskai. Gėlių, ledų, spaudos, aplink kuriuos nuolat buriavosi žmonės. Kažkur giliai pakapsčius atmintyje galiu išvysti ir limonado automatą su daugkartinio naudojimo stikline :). Dar suoliukai. Rudi, mediniai, suformuoti aplink betoninius stulpus, o virš jų - stogas. Visa stovėjimo aikštelė buvo lyg didelė pavėsine. Visa ši stoties “architektūra” mano atmintyje taip gyvai suaugusi su vieta, kad net negalėjau patikėti, neseniai čia atėjusi, kad vietoj jų – tik plynas laukas. Lyg kokia dykuma. Visi mano prisiminimai pasirodė lyg miražas, o tikrovėje prieš akis - automobiliai, keli žmonės, keli maršrutiniai autobusėliai ir vėl – automobiliai. Tiesa, pameluočiau, jei nepaminėčiau naujos kebabinės ir keistų aparatų, liudijančių apie kapitalizmo atėjimą į šią Dievo ir valdininkų užmirštą erdvę, ir stovinčių turbūt toje pačioje vietoje, kur mano vaikystėje stovėjo vandens automatas. Kauno pilis buvo ir kažkokio namų jausmo vieta. Čia atėjus paprastai sutikdavai kažką pažįstamą, savą ar bent matytą. Dėl to buvo ir saugumo jausmas, nepaisant to, kad vakarais ši tamsi vėjo pagairė nebuvo labai simpatiška. Paskutinieji metai, kai čia dar važiavo mano autobusas ir kai aš pati dar važiavau ta kryptimi - buvo studijų metai. Kioskų čia jau buvo mažiau, mažiau maršrutų. Bet mano jausmai, susiję su šia vieta - panašūs. Mano ir mano draugų gyvenimas tiesiogiai priklausė nuo šios vietos, tiksliau nuo mano autobuso maršrutų ir, dažniausiai, paskutiniojo jo reiso (išvykstančio apie 11 val. vakaro). Čia – ir romantiški vakariniai atsisveikinimai. Dabar atrodo, kad tada ten atsisveikinau su daug kuo – su vieta, su studentišku gyvenimu ir dar kai kuo ... Net pati nustebau, kiek ši vieta man svarbi ... (2015)

Ištrauka iš Juditos Vaičiūnaitės atsiminimų knygos "Vaikystės Veidrody"

Skulptorius Robertas Antinis: "Dideliame mieste kavinės susiskirsto pagal savo charakterį. Kaunas per mažas miestas tokiai ypatingai vietai atsirasti.

"Pirmieji Ramovės rūmai tarpukario Kaune buvo įrengti nežinomo autoriaus suprojektuotame dviaukščiame pastate Laisvės alėjos ir A. Mickevičiaus gatvės kampe (šiuo metu pastate įsikūrusi Politinių kalinių ir tremtinių sąjunga). Kaunui tapus Laikinąja sostine prireikė naujų reprezentacinių erdvių, kur galėtų skleistis kultūrinis bendravimas, tad 1930 m. karininkų iniciatyva priimtas sprendimas statyti naujus Ramovės rūmus. Kauno įgulos karininkų ramovės renginiuose dalyvavo išskirtinė publika, dalis kurios, kaip ir būdinga bohemai, bendravo kaip atskira bendruomenė, turėjusi savitą ideologiją ir įpročius.

daugiau foto negaliu prisegti, galbūt galiu persiųsti el. paštu?

P. Vileišio a. (arba Smėlyne, kaip tada vadindavo kauniečiai) vykdavo žirginio sporto varžybos.

Elvyra: „Kai atvykome į Linksmakalnį su vyru, kariškiai dar nebuvo išvažiavę. Atgavus nepriklausomybę miestelis buvo perduotas Ryšių ir informacijos ministerijai, vėliau Kauno radijo centrui, kuris teritoriją išnuomojo akcinei bendrovei „Statyba“. Mano vyras ten dirbo. Sovietmečiu buvo KGB padalinys. Linksmakalnyje gyveno labai daug išsilavinusių moterų, jos dirbdavo vertėjomis – prancūzų, anglų kalbos. Šifruodavo tarpvalstybinius reikalus. Kariškiai mus vadino pirmaisiais okupantais – mūsų, pirmųjų gyventojų buvo apie šešis. Nepaisant to, jie buvo labai mandagūs žmonės... Puikiai pamenu dieną, kai išlydėjome kariškius ir jų vadą iš Linksmakalnio. Tai buvo 1993 m. birželio 16 d. 13:45 val. Už vartų kelios volgos sustojo. Kariškiai iššovė šampano butelį ir jo išgėrė. Aplaistė savo kelionę. Ta diena man nepamirštama. Kai išvažiavo pro vartus, stovėjome gatvėje. Mūsų buvo kokie aštuoni žmonės. Nedrįsome įeiti į nei vienus namus. Buvo įtarimas, kad kas nors gali susprogti. Nesijautėme saugiai ir jaukiai. Tuo metu kitur Lietuvoje gal ir buvo saugu. Nors, kita vertus, tada juk prasidėjo banditizmo laikai. Kariškiai viską paliko labai švariai, bet Linksmakalnis atrodė niūriai. Jų buvo apie 1000, o butų apie 300. Čia gyventi liko 75 šeimos. Jiems juk buvo baisu. Mano vyras važiuodavo jų guosti. Gerai pamenu, kasdien nuo 16 val. iki 21 val. su jais bendraudavo. Kalbėdavo apie tai, kaip dabar viskas bus. Daugiausia pas jį ateidavo moterys. Bijojo, kad lietuviai sargai jas muš, terorizuos. Kai kurie žmonės pirmąjį rudenį po kariškių išvykimo net nedegindavo šviesos. Įsivaizduokite, eini Žaliąja gatve – namų langai užkalti lentomis, apšvietimas dega neilgai. Nejauku. Kaip Čečėnijoje. Tuo metu mes vieninteliai turėjome telefoną. Jei kas susirgdavo, ar kildavo gaisras – visi bėgdavo pas mus. Pamažu jie išvažiavo, dabar likusios kokios septynios mišrios šeimos. Lietuvė žmona ir vyras rusas. Būdavo etapų, kai gyvendavome be šildymo. Tik su elektriniais šildytuvais, bet skaitikliai neatlaikydavo. Vanduo irgi tik šaltas bėgdavo – savaitgaliais važiuodavome maudytis į Kauną. Buvome altruistai, dirbome be pinigų ir gyvenome tikrai prastai. Dabar taip nesutikčiau. Tada kitaip atrodė. Dabar viskas tik „sau“, o anksčiau nesuskųsdavome. Dar ilgai laukėme sprogimų. Saugumo jausmas atėjo gerokai vėliau, gal po kokių trejų, ketverių metų, kuomet į gyvenvietę atvažiavo daugiau žmonių ir apsigyveno butuose. Prasidėjo intensyvus darbas, užsimiršome... 1996 m. Linksmakalnyje atidaryta mokykla – tada joje buvo tik penki pirmokėliai...“ (2019 m.)

Judita: „Būdama maža Kaune gyvenau pas globėją M. Valančiaus gatvėje. Senamiestyje būdavo turgelis, tenai – minios žmonių. Paskalos sklisdavo labai lengvai. Taip turguje dirbančios moterys greitai sužinojo, jog esu žydaitė. Tačiau jau buvau pakrikštyta pagal krikščioniškąsias tradicijas, todėl tapau katalike. Moterys nuolat mane gąsdindavo, kad negrįžčiau pas savo tikrąją šeimą, sakydamos, jog norint atsisakyti krikšto ir vėl tapti žyde, verdantis pienas būtų pilamas į gerklę. Ir tokiu būtų esą nebeliks krikšto“ (2017).