Laisvieji Kauno archyvai

Laisvieji Kauno archyvai

IMG 3203
1994

Menininkų namų kavinė


Greta: Jeigu kas paklaustų, kokia studentiško gyvenimo vieta man brangiausia, atsakyčiau - Menininkų namai.

*Greta:* Jeigu kas paklaustų, kokia studentiško gyvenimo vieta man brangiausia, atsakyčiau - Menininkų namai. Tiksliau, jų kavinė. Kai jos nebeliko, pasijutau kaip vaikas, kuris užaugęs ir grįžęs namo pas tėvus savo kambarį randa išnuomotą ar paverstą sandėliu. Trauma... Viskas ten man alsavo mano jaunystės namais - maža, bet jauki erdvė, nutrinti bordo spalvos "Jotulės" pufikai, tarpukario kvapas, kurį užuosdavai jau koridoriuje, parketo slydimas po kojomis, paltų kalnas prie įėjimo, savu tapęs barmeno balsas (duodantis užsakymus į mistinę virtuvę, kurios niekad nemačiau), pažįstami tų pačių kavinės "gyventojų" veidai ir tie nesuskaičiuojami arbatos puodeliai... Įdomu, bet ši vieta buvo viena iš tų nedaugelio, kur nebuvo galima rūkyti, tad jau einant į Menininkų namų kalnelį ant laiptų galėjai matyti būrelį to vakaro “spektaklio “veikėjų. Didžiulis privalumas - ši kavinė vasarą turėjo Romos vertą lauko terasą! O kalnelis su savo skulptūromis (vėliau nuluptomis ir išvogtomis...) - ne tik akims paganyti, bet ir gerai kompanijai su alumi rankose pasėdėti buvo neįkainojama erdvė. Ten buvo mano namai. Ten išgyvenau ir pačius gražiausius, ir turbūt patį tragiškiausią savo studentiško gyvenimo epizodą. Ten buvo visko, ko reikia gerai dramai :). (2015)

Skaityti daugiau
Kestutis Jakstas Aleksotas
 

Aleksotas


Kęstutis: „Augau Aleksote, S.

*Kęstutis*: „Augau Aleksote, S. Dariaus ir S. Girėno gatvėje. Gyvenome kieme, kuriame stovėjo du namai ir vienuolika lietuvių šeimų. Tad vaikų buvo daug, kokie septyni panašaus amžiaus berniukai. Po pamokų kieme daugiausia žaisdavome futbolą. Vakare kieme vyresni žmonės susėsdavo grupelėmis ir lošdavo kortomis. Todėl mes turėdavome ieškoti kitos vietos. Netoli buvo aerodromas, didelės pievos, eidavome tenai. Žaisdavome visokiausius judrius žaidimus: tinklinį, krepšinį, futbolą... Aerodrome prie mūsų prisijungdavo ir kiti vaikai. Visi ėjome į 17-tą vidurinę mokyklą, vieni kitus pažinojome, ne taip, kaip dabar... Buvo laikas, kai S. Dariaus ir S. Girėno gatve nevažiuodavo autobusai. Naudodavomės funikulieriumi, nusileidę pėstute per tiltą eidavome į miestą. Kai buvau paauglys, jau eidavome į šokius Pergalės gamykloje, J. Gruodžio muzikos ir Medicinos seserų mokykloje prie Gertrūdos bažnyčios, Klamkėje – net nežinau, kodėl taip vadinome – prie Muzikinio teatro... 17-toje mokykloje taip pat būdavo šokiai, bet ne tokie įdomūs, nes ten įleisdavo tik mokinius. J. Gruodžio mokykloje visuomet grodavo gyvą muziką, kitur – įvairiai. Žiemą ateidavome su paltais. Turėdavome atsisegti ir parodyti, ar dėvime švarką ir ryšime kaklaraištį. Tuomet įleisdavo. Jeigu būdavai su megztiniu – ne. Eidavau į kino teatrą „Pašvaistė“, kuris stovėjo šalia bažnyčios. Ypač gražūs buvo spalvoti filmai „Vargdieniai“, „Paryžiaus katedra“, „Trys muškietininkai“. Į kiną eidavo labai daug žmonių. Į kavinę užsukdavau retai. Jų nebuvo tiek daug: „Metropolis“, „Tulpė“, „Orbita“. Tai suaugusių žmonių vietos. Nors atsimenu, kad kavinėje „Vakaras“ sukdavosi grindys. Studijų laikais eidavome į Spurginę šalia Senamiesčio, ten būdavo ir skanu, ir nebrangu. Vis dėlto, reikia įvertinti, kad lankymasis kavinėse labai priklausė nuo finansinės padėties. Pokario metais pinigų nebuvo. Būdami vaikai stovėdavome per naktį prie parduotuvės laukdami miltų, cukraus, duonos... Ryte ateidavo tėvai ir mus pakeisdavo. Žaisdavome futbolą prie aerodromo ir matydavome, kaip atvažiuoja duonos mašina. Mesdavome viską ir lėkdavome jos pirkti.“ (2019 m.)

Skaityti daugiau
20181119 162200 003
 

Karo muziejaus liūtai


Birutė: „Tai buvo seniai, labai seniai...

*Birutė*: „Tai buvo seniai, labai seniai... Kai 1955 m. su Tėvais apsigyvenau Kaune ir pamačiau Karo muziejaus sodelyje liūtų skulptūras, labai nustebau. Man, 12-metei kaimietei, tai buvo taip gražu, taip gražu - pirmą kartą pamačiau skulptūras. Stovėjau prieš juos ir žiūrėjau, žiūrėjau... Paskui priėjau, paglosčiau... ir apkabinau, abu iš eilės. Tikriausiai kažkas tuo metu labai nustebo, gal ir kvailokai atrodžiau, bet man tai buvo neapsakomas džiugesys, kurį prisimenu iki šiol. Ilgokai rausiausi savo nuotraukų archyve. Ir radau 1958 m. mažą megėjišką nuotraukytę, kurioje sėdžiu ant vieno liūto. Kodėl sėdžiu, kas mane užkėlė, kas fotografavo? Tai buvo prieš 60 metų. Tikriausiai kas nors iš klasiokų. Tai buvo mūsų susitikimų, pasimatymų, pasivaikščiojimų vieta. Esu tikra, kad liūtai dar „gyvi“ klasiokų prisiminimuose. Atminty išliko varpų muzika, visi užsėsti suoliukai, prie fontanėlio besitaškantys vaikai. Ir nepamirštami sodelio rožynai. Ilgokai gyvenau Aleksote, Pirmojoje Julijanavoje. Kai su klasiokais išsiruošdavome „į miestą“, mūsų maršrutas pėsčiomis (taupėme pinigėlius ledams, kinui...) dažniausiai būdavo toks: Veiverių plentas, Aleksoto kapinės, Aleksoto funikulierius (moksleivius keldavo nemokamai), Aleksoto tiltas, Rotušė, Vilniaus ar Šv. Gertrūdos gatvė... O Karo muziejaus sodelis, Muziejus,liūtai buvo kone privalomi objektai. Mūsų pasivaikščiojimai po „miestą“ dažniausiai baigdavosi Vytauto parke. Liūtai tapo mano gyvenimo dalimi. Apsilankydavau jaunystėje, ištekėjusi su vaikais ir vaikaičiais. Aplankau, paglostau „savo“ liūtus ir dabar. Peržiūrėjau „Atminties vietas“ - nuostabus sumanymas. Ačiū sumanytojams. Beveik visose vietose lankytasi, praeita, užeita, pabuvota... Visos vietos dar „gyvos“ mano prisiminimuose. Kaunas jau tapo mano miestu - išvaikščiotas, išjaustas, kaskart vis labiau mylimas. Kaune yra „MANO“ LIŪTAI. Su artėjančiu jubiliejumi, Liūtai!“ (2018 m.)

Skaityti daugiau
1985 Laisves aleja 03
1994

Merkurijus


K.

*K. Laurinaitytė:* „Merkurijus“ mūsų buvo lankomas nuo mano mažumės. Jis man atrodo, tarytum, vienas iš Kauno paminklų. Tas pastatas turėjo „kažką tokio“.  Jis buvo gražus ne tiek interjeru, bet labiau eksterjeru. Tai buvo pirma vieta, kur mane vieną mama išleido su draugėmis pasivaikščioti. (2014)

Skaityti daugiau
...
 

Laisvės alėja


Aleksandra: „Gyvenau visai netoli Laisvės alėjos.

*Aleksandra*: „Gyvenau visai netoli Laisvės alėjos. Prisimenu save dar vienuolikmetę, besibastančią kažkur netoli Soboro – pirmą kartą viena, be tėvų tvankią vasaros dieną išėjau į miestą ir man didelį įspūdį padarė tai, kad toje Laisvės alėjoje tiek daug žmonių – turbūt dar niekada nebuvau tiek jų mačiusi vienoje vietoje. Ir visi juda, kažką veikia, turi svarbių reikalų. Tad ir man pasidarė gyvybiškai svarbu sudalyvauti visuomenės gyvenime. Turėjau 15 kapeikų ir iškilmingai jas išleidau šalia Žilinsko galerijos įrengtame moderniame viešajame tualete: ten, o stebukle, viskas kvepėjo šampūnu ir vėjelis veikė be jokių trukdžių, pūtė net trijų rūšių orą…

Skaityti daugiau
05 rolling carpet across the street kl
1992

Kauno pilies stotis


Greta: Keista, bet Kauno pilies stotis užėmė didelę ir turbūt svarbią mano gyvenimo dalį.

*Greta:* Keista, bet Kauno pilies stotis užėmė didelę ir turbūt svarbią mano gyvenimo dalį. Kadangi gyvenau Kauno priemiestyje, Kauno pilis (kaip mes vadinome) buvo taškas, jungiantis mane su miestu ir miestą su mano namais. Gal jau nuo kokios 5 klasės į miestą važinėti ėmiau gana dažnai - tai liniuotės, tai pieštuko reikalais, tačiau labiausiai dėl to, kad autobuse galbūt netyčia sutikčiau Jį. Savo pirmąją vaikišką Meilę. Ir sutikdavau. Žiūrėdavom vienas į kitą, stebėdavom, bet niekad nekalbėdavom. Iki 12 klasės, kol kartą netikėtai Laisvės alėjoje jis paklausė, kaip gyvenu. Gana greitai toks netikėtas Meilės priartėjimas paskatino atsirasti kitą Meilę :) Tuomet Kauno pilį prisimenu kaip gyvą, pilną žmonių, judėjimo ir gyvenimo vietą. Kur nuolat kažkas vyko. Vieni išvykdavo, kiti parvykdavo. Minios, laukiančios kurio nors autobuso, šiam priartėjus nuvilnydavo per aikštę link jo ir užtvindydavo visą seno Ikaruso erdvę. Autobusais važiuodavo tikrai daug žmonių, nenuostabu, kad tokių kasdienių kelionių dalyviai tapdavo nebyliais pažįstamaisiais. Ir šiandien kartais pamatau žmogų ir galvoju – “aa, ji/s iš autobuso, įlipdavo toje (x) stotelėje...” Kelionė būdavo netokia ir trumpa, trukdavo apie pusvalandį, tad ji kartais suartindavo žmones, kurie šiaip turbūt niekada nebūtų susipažinę ar ėmę bendrauti. Kauno pilies stotis man – dar ir kioskai. Gėlių, ledų, spaudos, aplink kuriuos nuolat buriavosi žmonės. Kažkur giliai pakapsčius atmintyje galiu išvysti ir limonado automatą su daugkartinio naudojimo stikline :). Dar suoliukai. Rudi, mediniai, suformuoti aplink betoninius stulpus, o virš jų - stogas. Visa stovėjimo aikštelė buvo lyg didelė pavėsine. Visa ši stoties “architektūra” mano atmintyje taip gyvai suaugusi su vieta, kad net negalėjau patikėti, neseniai čia atėjusi, kad vietoj jų – tik plynas laukas. Lyg kokia dykuma. Visi mano prisiminimai pasirodė lyg miražas, o tikrovėje prieš akis - automobiliai, keli žmonės, keli maršrutiniai autobusėliai ir vėl – automobiliai. Tiesa, pameluočiau, jei nepaminėčiau naujos kebabinės ir keistų aparatų, liudijančių apie kapitalizmo atėjimą į šią Dievo ir valdininkų užmirštą erdvę, ir stovinčių turbūt toje pačioje vietoje, kur mano vaikystėje stovėjo vandens automatas. Kauno pilis buvo ir kažkokio namų jausmo vieta. Čia atėjus paprastai sutikdavai kažką pažįstamą, savą ar bent matytą. Dėl to buvo ir saugumo jausmas, nepaisant to, kad vakarais ši tamsi vėjo pagairė nebuvo labai simpatiška. Paskutinieji metai, kai čia dar važiavo mano autobusas ir kai aš pati dar važiavau ta kryptimi - buvo studijų metai. Kioskų čia jau buvo mažiau, mažiau maršrutų. Bet mano jausmai, susiję su šia vieta - panašūs. Mano ir mano draugų gyvenimas tiesiogiai priklausė nuo šios vietos, tiksliau nuo mano autobuso maršrutų ir, dažniausiai, paskutiniojo jo reiso (išvykstančio apie 11 val. vakaro). Čia – ir romantiški vakariniai atsisveikinimai. Dabar atrodo, kad tada ten atsisveikinau su daug kuo – su vieta, su studentišku gyvenimu ir dar kai kuo ... Net pati nustebau, kiek ši vieta man svarbi ... (2015)

Skaityti daugiau
Bild 3
1996

Stepžukė


Saulė: baigus abitūrą įstojau į Kauno Stepo Žuko aukštesniąją meno mokyklą.

*Saulė:* baigus abitūrą įstojau į Kauno Stepo Žuko aukštesniąją meno mokyklą. 1996 m. ji dar taip vadinosi. Mes, studentai ją vadindavome tiesiog Stepžuke. Studijų metai turbūt buvo laimingiausi mano jaunystės metai. Vidurinėje mokykloje jaučiausi kitokia ir negalėjau sulaukti, kada ją baigsiu, o Stepžukėje pagaliau galėjau būti savimi. Ši vieta ant kalno su aptverta teritorija man buvo tarsi saugos zona ir aplinka, kurioje labai gerai jaučiausi. Mūsų stikliorių grupė buvo maža, todėl bendravimas buvo labai šiltas, dažnai visi kartu leisdavom laisvalaikį, eidavom į koncertus. Vis dėlto, yra vienas skaudus prisiminimas, susijęs su pirmakursių krikštynomis. Bešvenčiant vakare mūsų "įšventinimą" į studentus, įsiveržė grupė skustagalvių ir sumušė nemažai studentų ... O visa kita buvo šviesu. Dažniausiai į dirbtuves ateidavau pati pirma. Darbas su stiklu man labai patiko, nors pats pirmasis vitražas atrodė nekaip :-). Su švinu dirbti buvo nelengva, bet tai buvo priežastis pagalbos praprašyti kursioko :-). (2015)

Skaityti daugiau
...
 

Namas Laisvės al. 3


„Namas stovėjo Laisvės alėjos pradžioje, prie Vytauto parko, šalia apsodintos liepomis ir alyvomis kalno papėdės.

„Namas stovėjo Laisvės alėjos pradžioje, prie Vytauto parko, šalia apsodintos liepomis ir alyvomis kalno papėdės. Dailus, komfortiškas, šviesiai pilkas Namas buvo pastatytas trisdešimt trečiaisiais metais. Tuo metu Laisvės alėjoje atsirado nemažai prestižinių daugiaaukščių namų banko tarnautojams, gydytojams, kūrybinei inteligentijai ir kitai pasiturinčiai publikai. Gyventojams buvo labai gera – rytinė centrinės miesto gatvės dalis, šalia senas miesto parkas. Nuomojamų butų kainos buvo labai didelės, tačiau jie vis tiek išliko paklausūs. Prižiūrėti butai su ąžuolinėmis parketo grindimis bei apgalvotai ir patogiai išplanuotais kambariais svetingai priiminėjo jaunas šeimas. Svetainė ir valgomasis su stumdomomis, skaidriomis durimis jungėsi su erdve skirta svečių sutikimui, namų pobūviams, šeimos šventėms. Puošnūs kambariai su aukštais langais žiūrėjo į ūksmingą, šioje dalyje topoliais apsodintą  Laisvės alėją. Miegamasis ir vaikų kambariai iš nedidelio kampinio parko ir kiemo su vešliais alyvų krūmais bei sodriais, spalvingais gėlynais įsileido alyvų ir gėlių kvapą. Didelė virtuvė, apšildoma krosnimi su anglimis, ir šaltas sandėliukas turėjo papildomą išėjimą, kuris vedė į juodąją laiptinę. Virtuvės grindys buvo grįstos juodai baltomis koklinėmis plytelėmis, sienos, pagal to meto madas, šviežiai nudažytos rusvai geltonais aliejiniais dažais. Prie virtuvės šliejosi mažas tarnaitės kambariukas. Didelis vonios kambarys, apklijuotas baltomis plytelėmis gale ilgo su sieninėmis spintomis koridoriaus ir atskiras tualetas svečiams užbaigė patogų buto išplanavimą. Centrinis šildymas šildė namą nuo pat pirmųjų pažliugusių rudens dienų iki vėlyvo pavasario, jeigu jis būdavo vėsus. Kūrikas kasdien rūsyje kūreno katilą anglimi. Iš katilo karštas vanduo keliavo į butą. Tarnaitė šeimos nariams paruošdavo karštą vonią, indai virtuvėje buvo plaunami karštu vandeniu.

Skaityti daugiau
Karo muziejaus sodelis XX a. 8 as desimtmetis
 

Karo muziejaus sodelis 8 deš.


Alvydas Vaitkevičius: trumpai apie S.

*Alvydas Vaitkevičius*: trumpai apie S. Nėries paminklą - aš puikiausiai atsimenu, kada jis tenai stovėjo. Teko pasitikslinti datas ir faktus - 1945 m.birželio pabaigoje buvo išleistas paskutinis rašytojos eilėraščių rinkinys - ,,Lakštingala negali nečiulbėti“. Būdama jau ligoninėje poetė dar spėjo juo pasidžiaugti. 1945 m. liepos 7 d. Maskvoje Salomėja Nėris mirė, o jau liepos 9 d. įvyko laidotuvės Kaune. Poetė buvo  palaidota Istorinio muziejaus sodelyje. 1998 m. poetės palaikai iš Istorijos muziejaus sodelio iškilmingai perlaidoti į Petrašiūnų kapines. Teigiama, kad fotografas Romas Juškelis yra vienintelis, įamžinęs poetės palaikų perlaidojimą.

Skaityti daugiau
1962 Jonas N
 

Karo muziejaus liūtai


Jonas: „1962 m.

*Jonas*: „1962 m. liepos pradžioje, ką tik baigę Ukmergės I-ją vidurinę mokyklą (dabar – J. Basanavičiaus vardo), aš, Jonas Navikas, su bendraklasiu Vytautu Jukniu, bene pirmą kartą (!) atvykome į Kauną. KPI centriniuose rūmuose priėmimo komisijai įteikę stojamuosius dokumentus į Elektrotechnikos fakulteto radiotechnikos specialybę, patraukėme prie kitoje K. Donelaičio gatvės pusėje esančio gražios formos pastato – tuometinio istorijos muziejaus. Kiek pasižvalgę mus supančioje aplinkoje, pastebėjome, kad pavieniai asmenys ar atvykusieji ekskursantai fotografuojasi dažniausiai šalia liūtų. Turėdami su savimi fotoaparatą, nufotografavome ir mes vienas kitą, dar nežinodami, kad tai vieta, kuri simbolizuoja Kauno miestą. Juk parvykus iš Kauno ir rodant nuotrauką kitiems, anuomet galėjai pasididžiuoti, kad ir aš buvau Kaune... Tokios ano meto aktualijos, kai dar televizija žengė pirmuosius žingsnius po Lietuvą, o kaip pažintinės kelionės – ekskursijos – buvo taip populiarios tiek tarp moksleivių, tiek tarp suaugusiųjų. Tai sunkiai palyginama su šiuolaikinėmis informacinėmis technologijomis, įžengusiomis į mūsų kasdieninį gyvenimą... Vėliau, jau stojamųjų egzaminų metu, šiek tiek plačiau žvalgėmės po Kauno miestą, aplankėme zoologijos sodą ir pan., nepraleisdami progos ir nusifotografuoti. V. Juknys darbinę veiklą KPI baigė kaip mokslų daktaras, turi docento pedagoginį laipsnį. Na, o savo atžalą Rūtą, 4,5 metų amžiaus su mama Rita nufotografavau 1990 m. vasario mėn. jau žinodamas (girdėjęs iš kauniečių – čia gimusių ir užaugusių, ir lankiusių su savo tėveliais tiek liūtus, tiek šalia esantį fontanėlį), kad tai viena iš kauniečių mėgstamų apsilankymo vietų, kuri reprezentuoja Kauną. Taip iš kartos į kartą ir perduodamos tradicijos...“ (2018 m.)

Skaityti daugiau
...
 

Linksmakalnis


Svetlana: „Aš gyvenau Sibire, iš Irkutsko atvažiavau į Lietuvą, kai man buvo 32 m.

Svetlana: „Aš gyvenau Sibire, iš Irkutsko atvažiavau į Lietuvą, kai man buvo 32 m. Mano vyras – lietuvių tremtinys, su juo susipažinau Sibire. Dirbau Linksmakalnio ir Išlaužo mokyklose kūno kultūros mokytoja. Mokėme rusų kalba. Tik vėliau pereita prie lietuvių kalbos. Mano vaikai mokinosi Linksmakalnyje. Miestelio teritorija buvo užtverta. Prie įvažiavimo buvo padėti geležiniai, betoniniai blokai. Iškasti prūdai. Praeidami matydavome kaulų, kaukolių. Nepasakyčiau, kad čia vyko kažkas slapto. Buvo paprasta žvalgyba. Dirbo karininkai su technologiniu išsilavinimu. Budėdavo, klausydavo, šifruodavo. Ieškodavo informacijos, kurios jiems reikėjo. Išrinkdavo. Ko neiššifruodavo, irgi siųsdavo į Maskvą. Buvo kalbų, kad čia stovėjo raketa. Kad slopindavo Amerikos balso transliacijas. Nebuvo tokių dalykų. Mums nesijautė, kad čia buvo karinis miestelis, kad būtume uždaryti. Pamenu, turistaudavome su vaikais. Kazarmas (kareivinės) buvo ten, kur dabar griuvėsiai. Jie turėjo pirtį, sanitarinį mazgą. Kai prasidėjo neramumai, kareivius pervedė į kitą, tremtinių namą. Kareivių kraustynės buvo ramios, gražios.“ (2019 m.) 

Skaityti daugiau
vyrai baltais2
 

Siūlų g.


Fruma: „Slapstėmės Petrašiūnuose, kurie nebuvo laikomi miesto dalimi.

*Fruma*: „Slapstėmės Petrašiūnuose, kurie nebuvo laikomi miesto dalimi. Kartą sugalvojome, kad metas grįžti namo. Leidomės Siūlų gatve iš Aukštųjų Šančių žemyn, link centro. Trys baltaraiščiai atpažino mano tėtį ir brolį, suėmė ir nusivedė mums nežinoma kryptimi. Mama man liepė bėgti, kiek tik galiu. Namuose kaimynų prašė skubėti ir pažiūrėti, kur baltaraiščiai veda mano tėvą ir brolį. Atsimenu, kaip kaimynė paduoda savo naujagimę dukrytę mano mamai į rankas ir pasileidžia bėgti laiptais žemyn“ (2017 m.).

Skaityti daugiau
Visi atsiminimai

Atminties vietos

2 projektai 138 23 maršrutai
bottom quote
Mūsų atmintį sąlygoja erdviniai nuorodų taškai: tam tikros vietos, aikštės, pastatai, gatvės, kurie mums suteikia atspirtį ir leidžia įtvirtinti prisiminimus. Materialūs šių vietų pasikeitimai lemia ir esminius atminties pokyčius, kartais net jos išnykimą.
Palik savo įrašą