Laisvieji Kauno archyvai

*Audronė:* „Prieplaukos krantinę vadindavom cimbruvka. Gyvenimas prie upės vyko pilnu tempu. Buvo ir laivų, ir garlaivių, ir dyzelinių, ir garinių – visokių. Pavasarį atitempdavo dviejų aukštų prieplauką: antrame aukšte – restoranas, pirmame – kasos, aptarnavimas. Buvo du gariniai garlaiviai, su dideliais ratais, plaukdami keldavo dideles bangas – Kęstutis ir Ždanovas. Valtimi nuo tos prieplaukos kilnodavo į Marvelę. Bėgdavome pasitikti garlaivių. Žmonės atplaukdavo su gyvom vištom ir žąsim. Vyko judrus gyvenimas. Vakarais daug kas eidavo į restoraną. Jį atplukdydavo su barža. Rudenį nuvilkdavo į žiemos uostą saloj, kurio irgi dabar nebėra. /..../

*Jolita*: "Mano seneliai gyveno Vilijampolėje, "ant kalno". Iš pradžių važiuodavau pas juos su tėvais, paskui ir viena. Iš šešto forto iki Pilies nuvažiuodavau troleibusu, o tada jau laukdavau 4 autobuso, kuris vežė į II ligoninę ir važinėdavo dažniau. Dar buvo galima iki močiutės, jei neklystu, Josvainių sustojimo nuvažiuoti 33 arba 24 autobusais. Kur jie veždavo, jau nepamenu, bet kažkur "į laukus" ir važiuodavo labai retai. Kartą 33 autobusu nuvažiavome iki Milikonių parduotuvės. Mano akimis žiūrint, ten jau buvo pasaulio galas, paskutinis žmonių lankomas punktas. Pilies stotyje buvo ledų kioskas ir aš dažniausiai nepirkdavau talonėlio už 4 kapeikas, o pataupydavau tuos pinigus ledams. Pieniškų ledų porcija kainavo 11 kapeikų, grietininių - 15, plombyras kainavo 19 kapeikų, bet jo nepirkdavau, nes buvo per riebus ir per brangus. Pilies ledų kioske kažkaip dažnai pasitaikydavo vaisinių ledų už 6 kapeikas, kuriuos laikėme pačiais vertingiausiais, nes buvo skanūs ir retai aptinkami. Po kurio laiko pradėjau išlipinėti iš autobuso vis anksčiau ir anksčiau ir eiti per Vilijampolę ir paskui į kalną pėsčiomis. Nepatikėsite, bet visą vaikystę praleidusi pas gimines Vilijampolėje, nė karto negirdėjau iš jų žodžio "žydas" (ar bent jau man neįstrigo), o žodžio "getas" tai jau nebuvo tikrai. Apstulbau, po daug daug metų amerikietiškame tinklalapyje pamačiusi Slabotkę ir sužinojusi, kad tiek metų autobusu kratinėjausi po geto gatveles. Tačiau kažkas tame rajone buvo, kažkas užbūrusio mane ir iki šiol nepaleidžiančio. Močiutė mirė 1983 metais. Giminė susipyko. Pradėjo statytis Šilainiai. Baigėsi vaikystė ir baigėsi Vilijampolė. Trisdešimčiai metų Kaunas man baigėsi sulig oranžiniu tiltu per Nerį. Kai pradėjau sapnuoti savo vaikystės vietas, supratau, kad gal jau laikas išdrįsti pereiti tiltą. Pavaikščiojau Vilijampolės "apačioje", nuėjau iki kūdikių namų pakalnėje, kurie savo masyviu pilku korpusu vaikystėje ir traukė, ir baugino. Užkopiau į kalną. Daug kas pasikeitę, tik forto teritorija Pylimo gatvėje priešais močiutės namą tokia pat nepaliesta ir niekam nepriklausanti. Kaip ir namas, jau nepriklausantis man. Kaip ir nuotraukos, kurios man vaikystėje nerūpėjo ir kurių išeidama nepasiėmiau." (2017 m.)

*Gercas:* „Praktiškai visa saviveikla turėjo praeiti atranką. Turėjo būti dainų rusų, lietuvių kalbomis. Saviveikla buvo leidžiama, bet aš beveik garantuotas, kad joje buvo infiltruotų žmonių. Režisierius Judelis Rondaris sugalvojo sukurti dramą žydų (jidiš) kalba ir jam reikėjo žmonių, kurie moka žydiškai (jidiš). Aš visai neblogai kalbėjau žydiškai ir man patiko vaidinti. Vaidinome „Shalom Aleichem“ pastatymą. Mums pavydėjo šokėjos, dainininkai, jie norėjo daugiau dainuot, daugiau šokt. Jie mūsų dramą kiek priešiškai sutiko, bet kauniečiams ji labai patiko. Ateidavo ne tik žydai, bet ir lietuviai, ypač mišrios šeimos. Mišrių šeimų tarp mūsų yra tikrai nemažai.“ (2018 m.)

*Greta:* Keista, bet Kauno pilies stotis užėmė didelę ir turbūt svarbią mano gyvenimo dalį. Kadangi gyvenau Kauno priemiestyje, Kauno pilis (kaip mes vadinome) buvo taškas, jungiantis mane su miestu ir miestą su mano namais. Gal jau nuo kokios 5 klasės į miestą važinėti ėmiau gana dažnai - tai liniuotės, tai pieštuko reikalais, tačiau labiausiai dėl to, kad autobuse galbūt netyčia sutikčiau Jį. Savo pirmąją vaikišką Meilę. Ir sutikdavau. Žiūrėdavom vienas į kitą, stebėdavom, bet niekad nekalbėdavom. Iki 12 klasės, kol kartą netikėtai Laisvės alėjoje jis paklausė, kaip gyvenu. Gana greitai toks netikėtas Meilės priartėjimas paskatino atsirasti kitą Meilę :) Tuomet Kauno pilį prisimenu kaip gyvą, pilną žmonių, judėjimo ir gyvenimo vietą. Kur nuolat kažkas vyko. Vieni išvykdavo, kiti parvykdavo. Minios, laukiančios kurio nors autobuso, šiam priartėjus nuvilnydavo per aikštę link jo ir užtvindydavo visą seno Ikaruso erdvę. Autobusais važiuodavo tikrai daug žmonių, nenuostabu, kad tokių kasdienių kelionių dalyviai tapdavo nebyliais pažįstamaisiais. Ir šiandien kartais pamatau žmogų ir galvoju – “aa, ji/s iš autobuso, įlipdavo toje (x) stotelėje...” Kelionė būdavo netokia ir trumpa, trukdavo apie pusvalandį, tad ji kartais suartindavo žmones, kurie šiaip turbūt niekada nebūtų susipažinę ar ėmę bendrauti. Kauno pilies stotis man – dar ir kioskai. Gėlių, ledų, spaudos, aplink kuriuos nuolat buriavosi žmonės. Kažkur giliai pakapsčius atmintyje galiu išvysti ir limonado automatą su daugkartinio naudojimo stikline :). Dar suoliukai. Rudi, mediniai, suformuoti aplink betoninius stulpus, o virš jų - stogas. Visa stovėjimo aikštelė buvo lyg didelė pavėsine. Visa ši stoties “architektūra” mano atmintyje taip gyvai suaugusi su vieta, kad net negalėjau patikėti, neseniai čia atėjusi, kad vietoj jų – tik plynas laukas. Lyg kokia dykuma. Visi mano prisiminimai pasirodė lyg miražas, o tikrovėje prieš akis - automobiliai, keli žmonės, keli maršrutiniai autobusėliai ir vėl – automobiliai. Tiesa, pameluočiau, jei nepaminėčiau naujos kebabinės ir keistų aparatų, liudijančių apie kapitalizmo atėjimą į šią Dievo ir valdininkų užmirštą erdvę, ir stovinčių turbūt toje pačioje vietoje, kur mano vaikystėje stovėjo vandens automatas. Kauno pilis buvo ir kažkokio namų jausmo vieta. Čia atėjus paprastai sutikdavai kažką pažįstamą, savą ar bent matytą. Dėl to buvo ir saugumo jausmas, nepaisant to, kad vakarais ši tamsi vėjo pagairė nebuvo labai simpatiška. Paskutinieji metai, kai čia dar važiavo mano autobusas ir kai aš pati dar važiavau ta kryptimi - buvo studijų metai. Kioskų čia jau buvo mažiau, mažiau maršrutų. Bet mano jausmai, susiję su šia vieta - panašūs. Mano ir mano draugų gyvenimas tiesiogiai priklausė nuo šios vietos, tiksliau nuo mano autobuso maršrutų ir, dažniausiai, paskutiniojo jo reiso (išvykstančio apie 11 val. vakaro). Čia – ir romantiški vakariniai atsisveikinimai. Dabar atrodo, kad tada ten atsisveikinau su daug kuo – su vieta, su studentišku gyvenimu ir dar kai kuo ... Net pati nustebau, kiek ši vieta man svarbi ... (2015)

„Namas stovėjo Laisvės alėjos pradžioje, prie Vytauto parko, šalia apsodintos liepomis ir alyvomis kalno papėdės. Dailus, komfortiškas, šviesiai pilkas Namas buvo pastatytas trisdešimt trečiaisiais metais. Tuo metu Laisvės alėjoje atsirado nemažai prestižinių daugiaaukščių namų banko tarnautojams, gydytojams, kūrybinei inteligentijai ir kitai pasiturinčiai publikai. Gyventojams buvo labai gera – rytinė centrinės miesto gatvės dalis, šalia senas miesto parkas. Nuomojamų butų kainos buvo labai didelės, tačiau jie vis tiek išliko paklausūs. Prižiūrėti butai su ąžuolinėmis parketo grindimis bei apgalvotai ir patogiai išplanuotais kambariais svetingai priiminėjo jaunas šeimas. Svetainė ir valgomasis su stumdomomis, skaidriomis durimis jungėsi su erdve skirta svečių sutikimui, namų pobūviams, šeimos šventėms. Puošnūs kambariai su aukštais langais žiūrėjo į ūksmingą, šioje dalyje topoliais apsodintą  Laisvės alėją. Miegamasis ir vaikų kambariai iš nedidelio kampinio parko ir kiemo su vešliais alyvų krūmais bei sodriais, spalvingais gėlynais įsileido alyvų ir gėlių kvapą. Didelė virtuvė, apšildoma krosnimi su anglimis, ir šaltas sandėliukas turėjo papildomą išėjimą, kuris vedė į juodąją laiptinę. Virtuvės grindys buvo grįstos juodai baltomis koklinėmis plytelėmis, sienos, pagal to meto madas, šviežiai nudažytos rusvai geltonais aliejiniais dažais. Prie virtuvės šliejosi mažas tarnaitės kambariukas. Didelis vonios kambarys, apklijuotas baltomis plytelėmis gale ilgo su sieninėmis spintomis koridoriaus ir atskiras tualetas svečiams užbaigė patogų buto išplanavimą. Centrinis šildymas šildė namą nuo pat pirmųjų pažliugusių rudens dienų iki vėlyvo pavasario, jeigu jis būdavo vėsus. Kūrikas kasdien rūsyje kūreno katilą anglimi. Iš katilo karštas vanduo keliavo į butą. Tarnaitė šeimos nariams paruošdavo karštą vonią, indai virtuvėje buvo plaunami karštu vandeniu.

„Mano gimimą nulėmė mauzerio šūvis, tikriau, du šūviai 1944-ųjų liepą. Dvi kulkos į pilvą, ir man atsivėrė visi keliai. Dvi kulkos į senelio pilvą, kurias paleido jis pats, ir, matyt, turiu būti dėkingas jam, o jam tada buvo keturiasdešimt ketveri, kaip dabar man, jis nespėjo pasenti, bet savo šūviais leido man gimti tame pačiame name po penkiolikos metų Jankaus gatvėje, kur stovėjo nacionalizuoti smetoniniai valdininkų kotedžai, su rusų karininkais ir grįžtančiais tremtiniais ir dviem raganomis Moniuškos gatvėje, pribūvėja Minties rate, viena užkalbėtoja toje pačioje Jankaus gatvėje ir viena kerėtoja, gyvenančia Basanavičiaus alėjoje, prie buvusios dukart sušaudytų šeimininkų krautuvėlės, kur šeštajame dešimtmetyje pardavinėjo sviestą ir mėsą iš vienos nešaldomos, bet apšviestos vitrinos, dideli sviesto luitai ir mėsa and didelių kaulų; „žydų krautuvėlė“, taip ją visi Žaliakalnyje vadino, jos šeimininkus žydus sušaudė, gal keturiasdešimt antrais, ir niekas jau nebeatsiminė; buvo namai, kur gyveno „tie, kurie skundė“, stukačiai – ne, Žaliakalnyje tokio žodžio dar nebuvo, ir buvo iškeldintųjų, „išvežtųjų“ namai; vienuose įsikurdavo žydų karininkai, kituose – tie patys skundikai, trečiuose buvo įkurdinta kai kas humaniškiau ir prasmingiau – išvežtųjų name aš lankiau darželį; du aukštai, dideli, šilti; kosmonautai buvo mėgstamiausi mūsų žaisliukai, mat, bene vieninteliai, o pats gražiausias žaislas – vokiška Reicho žaislų fabriko papūga. /.../

1 nuotrauka Povilo (pirmas iš dešinės) ir Vandos (antra iš kairės) Tarnauskų, restorano "Versalis" akcininkų, šventinis pasiplaukiojimas Nemunu. 4 deš. Iš Liudos Riaukienės šeimos archyvo.

*Lili Kristina Vaičekauskaitė-Čepauskienė (2014 m.):* Visi ant to paties liūto!

*Indrė Žakevičienė:* Neabejotinai įsimintiniausias man buvo 1989 m. vasario 16-osios minėjimas Santakos stadione ir Baltijos kelio „analogas“ prieš 25 metus Karo muziejuje. Į patį Baltijos kelią mus vežusi mašina pastrigo pusiaukelėje, vairuotojas susinervino, nusispjovė, apsisuko, atgabeno mus atgal į Kauną ir paleido; pėsčios laiku spėti ten, kur reikia, niekaip nebegalėjom, iš nevilties nuėjom į Karo muziejų ir ten radom į mus panašių žmonių būrį; susikibom už rankų prie Amžinosios ugnies, žmonės buvo atsinešę radiją, „paleidom“ visu garsu ir klausėmės transliacijos iš tikro Baltijos kelio. (2014)

Skulptorius Robertas Antinis dalinasi savo atsiminimais apie Laisvės alėjos gyventojus ir kitus kauniečius (2014).

*Alma*: Labai gera prisiminti kaip žmonės rinkdavos Ąžuolyno parke. Vasara nuolat ten buvo gausu žmonių. Nors tuo metu nebuvo nei normalių takų. Būdavo kas ir su armonika, gitara grodavo. Šeimomis, būriais rinkdavosi, kad tik pabūti gamtoje. Dar labai gražu atsiminti Dainų šventes. Skambėdavo visas Ąžuolynas. 

Eugenija: "Dariaus ir Girėno karstus mačiau institute. Į medicinos institutą stojau 1945 m. Kaip studentei man buvo smalsu apsižiūrėti. Buvo koplyčia. Koplyčioje stovėjo du karstai. Ruso laiku. Kai užėjo vokiečiai, medicinos institutą uždarė. Nors kai kuriems kursams leido baigti. Tuo metu buvau pirmakursė. Vieną dieną ateinu, tų karstų nebėra. Farmacinės chemijos katedra buvo trečiame aukšte. Ten buvo daug spirito. O prie instituto pastatė vokiečių sargybinius. Turbūt galvodami, kad čia yra tie karstai. O juk Darių ir Girėną numušė vokiečiai. Katedroje dirbo profesorius Šiaulis, jis pusiau gyveno joje, kadangi buvo viengungis. Aš dirbau pas jį baigusi institutą. Profesorius Šiaulis su kūriku Rauba pasikvietė vokiečių sargybinius, nugirdė juos spiritu, privaišino lašinukais ir per tą laiką iškalė vietą sienoje ir sukišo į ją tuos du karstus. Užtinkavo ir viskas. Karstai dingo. Kai rusai grįžo, padarė mauzoliejų senosiose kapinėse." (2019 m.)