Laisvieji Kauno archyvai

Svetlana: „Aš gyvenau Sibire, iš Irkutsko atvažiavau į Lietuvą, kai man buvo 32 m. Mano vyras – lietuvių tremtinys, su juo susipažinau Sibire. Dirbau Linksmakalnio ir Išlaužo mokyklose kūno kultūros mokytoja. Mokėme rusų kalba. Tik vėliau pereita prie lietuvių kalbos. Mano vaikai mokinosi Linksmakalnyje. Miestelio teritorija buvo užtverta. Prie įvažiavimo buvo padėti geležiniai, betoniniai blokai. Iškasti prūdai. Praeidami matydavome kaulų, kaukolių. Nepasakyčiau, kad čia vyko kažkas slapto. Buvo paprasta žvalgyba. Dirbo karininkai su technologiniu išsilavinimu. Budėdavo, klausydavo, šifruodavo. Ieškodavo informacijos, kurios jiems reikėjo. Išrinkdavo. Ko neiššifruodavo, irgi siųsdavo į Maskvą. Buvo kalbų, kad čia stovėjo raketa. Kad slopindavo Amerikos balso transliacijas. Nebuvo tokių dalykų. Mums nesijautė, kad čia buvo karinis miestelis, kad būtume uždaryti. Pamenu, turistaudavome su vaikais. Kazarmas (kareivinės) buvo ten, kur dabar griuvėsiai. Jie turėjo pirtį, sanitarinį mazgą. Kai prasidėjo neramumai, kareivius pervedė į kitą, tremtinių namą. Kareivių kraustynės buvo ramios, gražios.“ (2019 m.) 

Vaizdo įrašo autorės - VDU kūrybinių industrijų studentės: Justė Balytaitė, Monika Žekaitė, Agnė Muškietaitė, Kristina Jazdauskaitė, Natalija Žėkaitė.

Laisvės alėja

Ankstus rytas. Dviejų aukštų pastatas. Atrakintos durys. Šviesų gausa. Koridoriai papuošti neaiškiais piešinėliais, ant palangių įvairiausi darbeliai. Spintelių durelės.

*Alvydas Vaitkevičius*: "Negaliu iškęsti nepasidalinęs su visa bendruomene keletu puslapių labai įdomių prisiminimų apie senajį mūsų Karo Muziejų.  Juos su šeima radome taip pat nuostabioje Jono Dovydaičio knygoje „Žmogaus sparnai“ (1971), skirtoje Lietuvos aviacijos užgimimui ir vystymuisi, konkrečiai – mūsų aviacijos konstruktoriui Broniui Ožkiniui.  Tai jo įspūdžiai apie pirmąjį apsilankymą Karo muziejuje pateikiami šiuose puslapiuose.

A.K.: Rusų estetinio lavinimo centras, vėliau gavęs Mstislavo Dobužinskio vardą, tebeveikia V. Krėvės prospekte, netoli buvusio „Pasimatymo“. Ko gero, centrą anuomet daugiausiai lankė vaikai iš kaimynystėje buvusios 20-os rusų mokyklos, nors aš pati tuo metu lankiau lietuvišką Pilėnų mokyklą. Greičiausiai mano tėčiui, kurio iniciatyva lankiau šiuos būrelius, rūpėjo, kad turėčiau su kuo praktikuoti gimtąją kalbą, tačiau mano akimis tai buvo (ir tikiuosi, liko) ir išskirtinė meninio ugdymo įstaiga, nors turiu pasakyti, kad šiandien žiūrint į šį pastatą, į galvą ateina liūdnų minčių. Ši vieta man buvo kaip sala tarp pilkų Dainavos daugiabučių, kurioje vyko kūryba, o su mokytojais ir bendramoksliais kalbėdavomės rusų kalba.

(Norėdami žiūrėti vaizdo įrašą, spauskite ant paveikslėlio).

*Alvydas Vaitkevičius:* Šitą vaizdelį kažkada radau pas bukinistus prie Merkurijaus be jokių užrašų ar ženklų... Apie "Paradą" - visą sovietmetį visoje SSSR, taip pat Lietuvoje ir Kaune du kartus per metus vykdavo "Džiaugsmingos darbo žmonių demonstracijos", paprastai žmonių vadintos "paradais" (05 01 ir 11 07). Aišku, jie jokiu būdu nebuvo džiaugsmingi ar laisvanoriški - privaloma tvarka į juos turėjo eiti tiek darbininkai, tiek tarnautojai, studentai ir moksleiviai. Ikibrežneviniu periodu prievarta buvo visuotinas nerimas "turėti reikalų per valdiškus namus", vėliau palaipsniui buvo derinama "botago ir saldainio" metodika, t.y. "valdiškų namų" grėsmė ženkliai sumažėjo, bet darbininkams pradėta mokėti pinigais už dalyvavimą parade (tai buvo neofialu, žinoma). Tuometinėje Janonio aikštėje prieš kelias dienas buvo statoma medinė tribūna, kurioje šventės dieną stovėdavo partijos bei Vykdomojo Komiteto funkcionieriai, mosuodami rankomis praeinantiems demonstrantams, buvo "šventiškai" sutvarkoma ir papuošiama aplinka. Šventės dieną kvartalo spinduliu aplink trubūna buvo išstatoma apsauga ir draudžiamas betkoks judėjimas, pėsčiuosius praleisdavo tik pagal sąrašus ar ypatingus leidimus. Kolonos, praeidamos pro tribūną, privalėjo bent jau žvaliai vieningai šaukti "valiooooooo!!!", o dar geriau - ir  mojuoti rankomis, gėlėmis ar vėliavėlėmis. To nedarantys ar darantys nederamai vėliau turėdavo rimtų nemalonumų. Apie laikotarpį sprendžiu iš to, kad tribūna dar  gana kukli ir abipus išrikiuoti kareiviai. Chruščioviniu periodu (t.y. po Stalino mirties) kareivai taip grandinėmis jau nestovėdavo, o tribūna buvo statoma iš surenkamų blokų, todėl didesnė ir puošnesnė... Na, ir aikštės vaizdas truputį pasikeitė. (2014)

*Fruma*: „Slapstėmės Petrašiūnuose, kurie nebuvo laikomi miesto dalimi. Kartą sugalvojome, kad metas grįžti namo. Leidomės Siūlų gatve iš Aukštųjų Šančių žemyn, link centro. Trys baltaraiščiai atpažino mano tėtį ir brolį, suėmė ir nusivedė mums nežinoma kryptimi. Mama man liepė bėgti, kiek tik galiu. Namuose kaimynų prašė skubėti ir pažiūrėti, kur baltaraiščiai veda mano tėvą ir brolį. Atsimenu, kaip kaimynė paduoda savo naujagimę dukrytę mano mamai į rankas ir pasileidžia bėgti laiptais žemyn“ (2017 m.).

*Liucija: *prisimenu, kaip mudvi su drauge eidavome į Paveikslų galeriją parodų apžiūrėti. Tais laikais abi labai mėgom keramikos gaminius, pirkdavom vazas, parsiveždavom iš kitų respublikų kokią nors vazelę sau ir draugei dovanų. Tais laikais savaitgaliais sielos penas mums buvo tik parodų salės arba teatras. Ir savo vaikus ten vesdavome. Laikams pasikeitus, atsirado įvairiausių kitokių renginių, galimybė keliauti po kitas šalis, tad paveikslų galerija tapo retokai belankoma. (2015)

*Audronė*: „Pradėjau lankyti devintą vidurinę Senamiestyje. Paskui ją pervadino į Adomo Mickevičiaus, o dabar tai jau Jėzuitų gimnazija. Dabartinėje Jėzuitų bažnyčioje buvo sporto salė. Ilgai stovėjo nenaudojama, paskui padarė sporto salę. O vienuolyne buvo mokytojų seminarija, kol į Marijampolę neiškėlė. Ten mokėsi studentai. Paskui padarė proftechninę mokyklą. Kavinės nė vienos nebuvo. Dabar aplinkui – vien kavinės, restoranai. Buvo knygynas prie Jakšto gatvės, gyvenami namai, kuro parduotuvė, maisto produktų parduotuvė. /.../ Maironio muziejuje buvo žaidimų aikštelė ir paties Maironio sodas. Su daug agrastų. Nuraškydavom dar žalius...“ (2019)