Gintaras: "Žalgirio" stadione vykdavo ne tik sporto varžybos, čia didelį susidomėjimą sukėlė ir auto akrobatų, berods, iš Čekoslovakijos, pasirodymas.
*Gintaras*: "Žalgirio" stadione vykdavo ne tik sporto varžybos, čia didelį susidomėjimą sukėlė ir auto akrobatų, berods, iš Čekoslovakijos, pasirodymas. Galima tik įsivaizduoti, kaip po jų pasirodymo atrodė bėgimo takai :) Tarybų valdžia rūpinosi ne tik sportininkų sveikata, bet ir žiūrovų kultūringu laisvalaikiu: šalia stadiono (ir daugelyje kitų vietų mieste) buvo pastatytas stiklinis paviljonas su gėrimų automatais. Čia pasišnekučiuojant galima buvo aptarti matytus varžybų epizodus bei rezultatus. Penkiasdešimt kapeikų ir stiklinė pigaus vyno, vadinamo "rašalu" greitai atpalaiduodavo ne tik liežuvį, bet ir smegenėles... Šita girdykla buvo kaip tik dabartinio Hesburger restorano vietoje, o "Žalgirio" stadionas užleido vietą PC "Molui" :) (2014)
Skaityti daugiau(Saulius Eduardas Pauliukonis - Šiaulių dramos teatro aktorius, buvęs Kauno Pantomimos trupės aktorius, dirbęs Kauno dramos teatre su režisieriumi A.
(Saulius Eduardas Pauliukonis - Šiaulių dramos teatro aktorius, buvęs Kauno Pantomimos trupės aktorius, dirbęs Kauno dramos teatre su režisieriumi A. Jurašu, Kauno muzikiniame teatre).
Skaityti daugiauAlvydas Vaitkevičius: trumpai apie S.
*Alvydas Vaitkevičius*: trumpai apie S. Nėries paminklą - aš puikiausiai atsimenu, kada jis tenai stovėjo. Teko pasitikslinti datas ir faktus - 1945 m.birželio pabaigoje buvo išleistas paskutinis rašytojos eilėraščių rinkinys - ,,Lakštingala negali nečiulbėti“. Būdama jau ligoninėje poetė dar spėjo juo pasidžiaugti. 1945 m. liepos 7 d. Maskvoje Salomėja Nėris mirė, o jau liepos 9 d. įvyko laidotuvės Kaune. Poetė buvo palaidota Istorinio muziejaus sodelyje. 1998 m. poetės palaikai iš Istorijos muziejaus sodelio iškilmingai perlaidoti į Petrašiūnų kapines. Teigiama, kad fotografas Romas Juškelis yra vienintelis, įamžinęs poetės palaikų perlaidojimą.
Skaityti daugiauMįslė tinklalapio lankytojams:Kokia tai vieta?Kada ji veikė, kur, kiek laiko ir kaip vadinosi?Ką apie ją prisimenate?..
*Mįslė tinklalapio lankytojams:*
Skaityti daugiauEugenija: "Dariaus ir Girėno karstus mačiau institute.
Eugenija: "Dariaus ir Girėno karstus mačiau institute. Į medicinos institutą stojau 1945 m. Kaip studentei man buvo smalsu apsižiūrėti. Buvo koplyčia. Koplyčioje stovėjo du karstai. Ruso laiku. Kai užėjo vokiečiai, medicinos institutą uždarė. Nors kai kuriems kursams leido baigti. Tuo metu buvau pirmakursė. Vieną dieną ateinu, tų karstų nebėra. Farmacinės chemijos katedra buvo trečiame aukšte. Ten buvo daug spirito. O prie instituto pastatė vokiečių sargybinius. Turbūt galvodami, kad čia yra tie karstai. O juk Darių ir Girėną numušė vokiečiai. Katedroje dirbo profesorius Šiaulis, jis pusiau gyveno joje, kadangi buvo viengungis. Aš dirbau pas jį baigusi institutą. Profesorius Šiaulis su kūriku Rauba pasikvietė vokiečių sargybinius, nugirdė juos spiritu, privaišino lašinukais ir per tą laiką iškalė vietą sienoje ir sukišo į ją tuos du karstus. Užtinkavo ir viskas. Karstai dingo. Kai rusai grįžo, padarė mauzoliejų senosiose kapinėse." (2019 m.)
Skaityti daugiauNamas, kuriame aš gyvenau. Pasakoja rašytojas Herkus Kunčius
Skaityti daugiauRaimonda Pauzienė (51): [J.
*Raimonda Pauzienė (51):* [J. Naujalio muzikos mokykloje] visus ruošė būti muzikantais. Tik vienetai nestodavo į konservatoriją. Tik viena mergina iš mano klasės pasitempė rankas ir perėjo į kitą mokyklą. Kitų mokyklų mokiniai sakydavo, kad nežino, ką nori veikti ją baigę, o mums viskas buvo aišku. Visi žinojo, kad Naujalio ar Čiurliono mokyklos vaikai yra kitokie. Jie turėjo kitokią motyvaciją, kitokią popamokinę veiklą, paskatą eiti į teatrus, koncertus. Vėliau ir savo vaikus stengiesi leisti į kitokią mokyklą, nes supranti, kaip svarbu yra bendraminčiai, draugai. Muzika padaro žmogų kitokį. /.../ [Mokykloje] dėmesys buvo sutelktas į muziką. Metus prieš mokyklos baigimą baigdavosi visi bendrojo lavinimo dalykai ir praktiškai ruošdavomės tik muzikiniams egzaminams. Su specialybės mokytojais praleisdavome daugiausiai laiko. Kaip specialistę savo mokytoją miniu geru žodžiu, nors ir buvo sunku. Tačiau su savo mokiniais bendraudama stengiuosi elgtis atvirkščiai. /.../ [Tuomet] buvo labai griežta tvarka... Gauni pastabą už tai, kad neatsinešei nosinės, kad verki per pamoką. Mano mokytoja buvo griežta. Ir dabar tokia yra mokytoja Kumpikienė. Aišku, dabar aš jai labai už viską dėkoju, nors kai kur gal ir buvo perlenkta. Neatsinešei plaukų segtuko ar nosinės – pastaba. Bėga nosis, nes verki, nes tau savęs gaila, kad nemoki ir gėda – pastaba. /.../ Kaip vaikui ši mokykla tikrai buvo griežta. Santykis su mokytojais nebuvo draugiškas. Nors turėjome labai gerą, švelnią auklėtoją. Ji buvo lietuvių kalbos mokytoja, veždavosi mus su palapinėmis prie ežero. O kiti... Negalėdavai su mokytoju pasikalbėti taip, kaip dabar. Atrodo, dabar vaikai daugiau bendrauja. Tačiau buvo taip, kaip turėjo būti. Laikas pats viską pakeičia. Norėjosi šiltesnių santykių, bet dėl to kalta ir tuometinė santvarka. Mokykloje visi buvo labiau indvidualistai. Juk buvome instrumentalistai!. (2014)
Skaityti daugiauProjekto „Abonementas skulptūrai“ (kuratorė Violeta Jasevičiūtė, 2000 m.) dalyviai pasirinko nugriautų sovietmečio skulptūrų ir atstatytų prieškario respublikos monumentų vietas, siekdami „išprovokuoti šiuolaikinės visuomenės istorinės atminties bei užmaršties atodangas rizikingame – buvusios ir esamos valstybės bei kultūros politikos simbolių fone“.[1] Taigi menininkai komentavo posovietinės visuomenės sąmonės pokyčius, paminklų turinio ideologinę slinktį naujojoje socialinėje sanklodoje ir politines kultūrines aktualijas: Evaldas Pauza Jadvygos Klemkienės skulptūrai „Klausiančioji“ (prie Paveikslų galerijos) užkabino klausimą „Kas yra ‚Spice Girls‘?“, Juozas Šlivinskas su gaisrininkais „plovė“ Vienybės aikštę (Lenino paminklo vietą), Algimantas Šlapikas šioje aikštėje ant pievelės išdėliojo gipsines Lenino galvutes, Jasevičiūtė ir Vytautas Umbrasas šviežia mėsa „maitino“ Karo muziejaus liūtus bei užrašė eilutę iš Mato Evangelijos: „Ir jie bus pasotinti“.
Daiva Citvarienė. Meninės intervencijos viešosiose erdvėse
Skaityti daugiauAch, ta Laisvės alėja...
*Erikas Banys. Sezonas prasideda*
Skaityti daugiauSvetlana: „Aš gyvenau Sibire, iš Irkutsko atvažiavau į Lietuvą, kai man buvo 32 m.
Svetlana: „Aš gyvenau Sibire, iš Irkutsko atvažiavau į Lietuvą, kai man buvo 32 m. Mano vyras – lietuvių tremtinys, su juo susipažinau Sibire. Dirbau Linksmakalnio ir Išlaužo mokyklose kūno kultūros mokytoja. Mokėme rusų kalba. Tik vėliau pereita prie lietuvių kalbos. Mano vaikai mokinosi Linksmakalnyje. Miestelio teritorija buvo užtverta. Prie įvažiavimo buvo padėti geležiniai, betoniniai blokai. Iškasti prūdai. Praeidami matydavome kaulų, kaukolių. Nepasakyčiau, kad čia vyko kažkas slapto. Buvo paprasta žvalgyba. Dirbo karininkai su technologiniu išsilavinimu. Budėdavo, klausydavo, šifruodavo. Ieškodavo informacijos, kurios jiems reikėjo. Išrinkdavo. Ko neiššifruodavo, irgi siųsdavo į Maskvą. Buvo kalbų, kad čia stovėjo raketa. Kad slopindavo Amerikos balso transliacijas. Nebuvo tokių dalykų. Mums nesijautė, kad čia buvo karinis miestelis, kad būtume uždaryti. Pamenu, turistaudavome su vaikais. Kazarmas (kareivinės) buvo ten, kur dabar griuvėsiai. Jie turėjo pirtį, sanitarinį mazgą. Kai prasidėjo neramumai, kareivius pervedė į kitą, tremtinių namą. Kareivių kraustynės buvo ramios, gražios.“ (2019 m.)
Skaityti daugiauRestoranas "Pasaka"
Restoranas "Pasaka"
Skaityti daugiauNeringa: Vakar, važiuojant automobiliu iš Vilniaus į Kauną ir pamačius "naująjį" Kauno miesto ženklą, supratau, kad senasis Kauno miesto ženklas buvo tikrai ypatinga vieta.
*Neringa:* Vakar, važiuojant automobiliu iš Vilniaus į Kauną ir pamačius "naująjį" Kauno miesto ženklą, supratau, kad senasis Kauno miesto ženklas buvo tikrai ypatinga vieta. Prie jo sustodavome bene kiekvieną kartą važiuodami iš Vilniaus, o juo labiau jeigu mus atvažiuodavo aplankyti giminaičiai iš Amerikos. Tai būdavo pirmoji stotelė po Vilniaus oro uosto, kurioje nedvejodami įsiamžindavome su seniai (arba, mano atveju, pirmą kartą) matytais svečiais. Nors pats ženklas ir buvo sovietmečio palikimas, tačiau lyginant su "naujuoju", jis turėjo tam tikrą įvaizdį ir unikumą. Iš vaikystės prisimenu tuos kelis laiptelius ir taką iki pat ženklo bei raudoną ženklo fono ryškumą, kuris kontrastuodavo su žydra vasaros dangaus spalva. Nuotraukoje įamžintos aš, mama ir viešnios iš Amerikos - Debbie ir Ramutė, 1993 m. (2014)
Skaityti daugiauAtminties vietos
2 projektai 138 23 maršrutaiMūsų atmintį sąlygoja erdviniai nuorodų taškai: tam tikros vietos, aikštės, pastatai, gatvės, kurie mums suteikia atspirtį ir leidžia įtvirtinti prisiminimus. Materialūs šių vietų pasikeitimai lemia ir esminius atminties pokyčius, kartais net jos išnykimą.Palik savo įrašą