Laisvieji Kauno archyvai

*Batya ir Borisas:* „Mūsų meno kolektyvas priklausė Profsąjungų kultūros rūmams, ten repetuodavome, jie padėdavo ir su finansavimu plakatams, kostiumams, bilietams, nuomai... Mes irgi prisidėdavome pinigais iš koncertų, bet to nepakakdavo... Repetuodavome ištisus metus, du kartus per savaitę: šeštadieniais arba sekmadieniais ir, jei gerai pamenu, trečiadieniais..." (2018 m.)

*Fruma*: „Slapstėmės Petrašiūnuose, kurie nebuvo laikomi miesto dalimi. Kartą sugalvojome, kad metas grįžti namo. Leidomės Siūlų gatve iš Aukštųjų Šančių žemyn, link centro. Trys baltaraiščiai atpažino mano tėtį ir brolį, suėmė ir nusivedė mums nežinoma kryptimi. Mama man liepė bėgti, kiek tik galiu. Namuose kaimynų prašė skubėti ir pažiūrėti, kur baltaraiščiai veda mano tėvą ir brolį. Atsimenu, kaip kaimynė paduoda savo naujagimę dukrytę mano mamai į rankas ir pasileidžia bėgti laiptais žemyn“ (2017 m.).

Ištrauka iš Juditos Vaičiūnaitės atsiminimų knygos "Vaikystės Veidrody"

*Alma*: Labai gera prisiminti kaip žmonės rinkdavos Ąžuolyno parke. Vasara nuolat ten buvo gausu žmonių. Nors tuo metu nebuvo nei normalių takų. Būdavo kas ir su armonika, gitara grodavo. Šeimomis, būriais rinkdavosi, kad tik pabūti gamtoje. Dar labai gražu atsiminti Dainų šventes. Skambėdavo visas Ąžuolynas. 

2018 m. gruodžio mėnesį Vytauto Didžiojo karo muziejaus prieigas saugantys liūtai švenčia 80 metų jubiliejų.

*Alvydas*: kažkada vietoj dabartinio paminklo Dariui ir Girėnui buvo "dainuojantis" fontanas. Tais laikais visiems labai patikdavo....(2014)

*Žilvinas*: "Kadangi mes es su broliu dvynukai ir buvome dideli neklaužados, močiutė poilsiui mus nusivesdavo prie liūtų pasivaikščioti ir tuo metu pasitaikė fotografas, kuris mus visus ir įamžino. Vėliau taip pat nutiko kažkas panašaus, kai mums buvo 12 metų. Tais laikais tėvai daug dirbdavo ir daug laiko praleisdavome namie su mylima močiute. Kai užaugome ir pradėjome gyventi savus gyvenimus, vis tiek kaip ir visi nepamirštame gražių praeitų jaunystės ir vaikystės laikų. Todėl kai brolio dukra Monika atvažiuoja iš Amerikos jai skiepiju, kad ji visada yra Lietuvė ir Kaunietė. Taip pat dažnai pats einu su savo sūneliu Nojumi pasivaikščioti po Laisvės alėją ir būtinai užsukame į Karo muziejų pasimatyti su Liūtais. :) Paskutinė nuotrauka mano daryta 2013 m., kartu su brolio dukra Monika. Esu gimęs 1966m. Kaune ir niekur nesiruošiu iš jo trauktis, kad ir kas benutiktų. :)" (2018 m.)

Vaizdo įrašo autorės - VDU kūrybinių industrijų studentės: Justė Balytaitė, Monika Žekaitė, Agnė Muškietaitė, Kristina Jazdauskaitė, Natalija Žėkaitė.

Skulptorius Robertas Antinis: Buvo dar „Orbita“ – superinis klubas. Bendrame kontekste jis buvo ypatingas.

"Būdamas šešiolikos pirmąkart su fotoaparatu apsilankiau Ąžuolyne, Dariaus ir Girėno sporto centre, halėje ir stadione, per Pasaulio lietuvių sporto žaidynes 1991 m. vasarą. Sekiau šventės dalyvių eiseną nuo senamiesčio. Minios žmonių, pakili nuotaika, ne laidotuvės. Antroji žaidynių diena nušvito žaliai - berniukas, nešęs „Detroit Kovas“ vėliavą, davė penkis dolerius už fotografiją, kurią jam padaviau sutikęs. Mano pirmas honoraras valiuta! Kaip mano teta Zita (dabar Detroito gyventoja) išsiaiškino, jo vardas Tadas Baukys. Euforija ilgai netruko. Lietuvos pasienyje nuaidėjo šūviai, ir minios patraukė į Vilnių – vėl laidotuvės…"

*Asija*: „Išaugus“ šeimai gavome kambarį Laisvės alėjoje, 1A name (dabar Laisvės al. 3). Bute buvo penki kambariai, juose gyveno penkios šeimos. Kambarius skyrė stiklinės durys. Vienoje pusė virė vienoks gyvenimas, kitoje – kitoks. Taip „permatomai“ gyvenome ilgai, kadangi trūko lėšų užsidengti duris, arba sumūryti sieną. Tos durys – buto autentiškumas ir grožis.

Tado Ivanausko progimnazija