Jonas: „1962 m.
*Jonas*: „1962 m. liepos pradžioje, ką tik baigę Ukmergės I-ją vidurinę mokyklą (dabar – J. Basanavičiaus vardo), aš, Jonas Navikas, su bendraklasiu Vytautu Jukniu, bene pirmą kartą (!) atvykome į Kauną. KPI centriniuose rūmuose priėmimo komisijai įteikę stojamuosius dokumentus į Elektrotechnikos fakulteto radiotechnikos specialybę, patraukėme prie kitoje K. Donelaičio gatvės pusėje esančio gražios formos pastato – tuometinio istorijos muziejaus. Kiek pasižvalgę mus supančioje aplinkoje, pastebėjome, kad pavieniai asmenys ar atvykusieji ekskursantai fotografuojasi dažniausiai šalia liūtų. Turėdami su savimi fotoaparatą, nufotografavome ir mes vienas kitą, dar nežinodami, kad tai vieta, kuri simbolizuoja Kauno miestą. Juk parvykus iš Kauno ir rodant nuotrauką kitiems, anuomet galėjai pasididžiuoti, kad ir aš buvau Kaune... Tokios ano meto aktualijos, kai dar televizija žengė pirmuosius žingsnius po Lietuvą, o kaip pažintinės kelionės – ekskursijos – buvo taip populiarios tiek tarp moksleivių, tiek tarp suaugusiųjų. Tai sunkiai palyginama su šiuolaikinėmis informacinėmis technologijomis, įžengusiomis į mūsų kasdieninį gyvenimą... Vėliau, jau stojamųjų egzaminų metu, šiek tiek plačiau žvalgėmės po Kauno miestą, aplankėme zoologijos sodą ir pan., nepraleisdami progos ir nusifotografuoti. V. Juknys darbinę veiklą KPI baigė kaip mokslų daktaras, turi docento pedagoginį laipsnį. Na, o savo atžalą Rūtą, 4,5 metų amžiaus su mama Rita nufotografavau 1990 m. vasario mėn. jau žinodamas (girdėjęs iš kauniečių – čia gimusių ir užaugusių, ir lankiusių su savo tėveliais tiek liūtus, tiek šalia esantį fontanėlį), kad tai viena iš kauniečių mėgstamų apsilankymo vietų, kuri reprezentuoja Kauną. Taip iš kartos į kartą ir perduodamos tradicijos...“ (2018 m.)
Skaityti daugiauLaisvės alėja
Laisvės alėja
Skaityti daugiau1 nuotrauka.Lili Kristina Vaičekauskaitė-Čepauskienė (2014 m.): Aš su mama Ąžuolyne, 1947 metais.
1 nuotrauka. *Lili Kristina Vaičekauskaitė-Čepauskienė (2014 m.):* Aš su mama Ąžuolyne, 1947 metais. Šalia pozuojantis vyras – tėčio bendradarbis, o tėtis mus fotografuoja.
Skaityti daugiauAlvydas: kažkada vietoj dabartinio paminklo Dariui ir Girėnui buvo "dainuojantis" fontanas.
*Alvydas*: kažkada vietoj dabartinio paminklo Dariui ir Girėnui buvo "dainuojantis" fontanas. Tais laikais visiems labai patikdavo....(2014)
Skaityti daugiauSkulptorius Robertas Antinis: Buvo dar „Orbita“ – superinis klubas. Bendrame kontekste jis buvo ypatingas.
Skaityti daugiauKauniečių prisiminimai apie Ąžuolyno parką. Vaizdo įrašo autorės - VDU kūrybinių industrijų studentės: Justė Balytaitė, Monika Žekaitė, Agnė Muškietaitė, Kristina Jazdauskaitė, Natalija Žėkaitė.
Skaityti daugiauEglė: Kieme lakstančios vištos, už namo laikomos kiaulės, seno Kauno „handelio“ arklys garaže...
*Eglė*: Kieme lakstančios vištos, už namo laikomos kiaulės, seno Kauno „handelio“ arklys garaže... Minėta kaimo buitis po Antrojo pasaulinio karo buvo Kauno senamiesčio vieno Nemuno gatvės kiemo kasdienybė. Nemuno gatvė tarpukariu aprašyta kaip „Raudonųjų žibintų“, daugybę kartų dėl patvinusio Nemuno dar vadinta „Kauno Venecija“. Šiandien ši gatvė nėra išvaikščiota turistų, dažnas kaunietis joje nėra buvęs. Vietos gyventojai kupini prisiminimų. Žinoma, kad valda nuo XIX a. 7-o dešimtmečio priklausė miestiečiui Chaimui Gidoni, o po jo mirties 1876 m., sekančioms Gidoni šeimos kartoms. Apie 1900 m. čia iškilo du raudonų plytų mūro dviaukščiai pastatai (dabar Nemuno g. 14 ir 14B). 1927 m. visa valda buvo parduota, jos nauju savininku tapo verslininkas Benjaminas Gruzdas, kuris Laisvės alėjoje turėjo juvelyrinių dirbinių parduotuvę ir buvo "Omega" laikrodžių oficialus tiekėjas. Namų senbuviai pasakoja, kaip dar vaikai būdami stebėdavo pro langus patvinusio Nemuno išdaigas. Vanduo pakildavo iki Nemuno g. 14b namo pirmojo aukšto langų, o gatvėje būdavo susigrūdę milžiniško dydžio ledo lytys. Šių namų kieme užaugusi p. Elena pasakoja, kad pokariu kiemas aidėdavo nuo daugybės vaikų šūksnių, suaugusieji rengdavo gimtadienių ir vardinių šventes, sunešę į kiemą stalus ir maistą, dainuodavo, grodavo ir šokdavo. Ponas Levas pasakojo apie keletą skaudžių įvykių, nutikusių šiame kieme. Potvynis nusinešė į rūsį įkritusios moters gyvybę, iš 14b namo balkono iššoko vokiečių karininkas, kieme esančiuose sandėliuose sudegė ten gyvenusi moteris. Pasak čia gyvenančio pono Romo, pokariu nedideliuose butuose gyvendavo po kelias šeimas. Kartą Romo motina priėmė gyventi du studentus, kurie protestuodami prieš sovietų valdžią, iš Tarybų sąjungos vėliavos pasisiuvo "šeimyninius" apatinius ir pakabino juos ant gėlių darželio, buvusio prie laiptinės, tvoros. Pasakojimai padeda patirti vietos dvasią, pajausti kiemo praeities kasdienybės alsavimą. (2016)
Skaityti daugiauRoberto: Kai ledo ritulys Kaune buvo populiariausias žiemos sportas, savo čiuožyklas turėjo Kauno Jachtklubo, LFLS ir Makabi komandos.
*Roberto*: Kai ledo ritulys Kaune buvo populiariausias žiemos sportas, savo čiuožyklas turėjo Kauno Jachtklubo, LFLS ir Makabi komandos. Didžiausia, geriausiai įrengta, apšviesta ir populiariausia tarp kauniečių buvo Kauno Jachtklubo čiuožykla (prie Nemuno salos, maždaug tarp Maironio ir Kanto gatvių) kurioje vykdavo ir pagrindinės Lietuvos ledo ritulio aukščiausios lygos varžybos, greitojo ir dailiojo čiuožimo varžybos. Kiek mažesnė LFLS čiuožykla buvo įrengta A. Mickevičiaus ir Kalnų (V. Putvinskio) gatvės kampe. Apie šią legendinę Kauno čiuožyklą dabar mažai kas išsaugojo nors kokį atminimą, o originalių nuotraukų - juo labiau. Šiose trijose senose nuotraukose, iš garsaus prieškario Lietuvos sportininko Vlado Dzindziliausko asmeninio albumo, yra įamžinta pastaroji Lietuvos fizinio lavinimo sąjungos klubo čiuožykla, galimai kokiais 1933-1937 metais. *Gal kas iš kauniečių išsaugojo daugiau nuotraukų ar atsiminimų apie šias ir kitas Laikinosios Sostinės čiuožyklas?* Būtų labai įdomu jas pamatyti šioje svetainėje. (2014)
Skaityti daugiau„Namas stovėjo Laisvės alėjos pradžioje, prie Vytauto parko, šalia apsodintos liepomis ir alyvomis kalno papėdės.
„Namas stovėjo Laisvės alėjos pradžioje, prie Vytauto parko, šalia apsodintos liepomis ir alyvomis kalno papėdės. Dailus, komfortiškas, šviesiai pilkas Namas buvo pastatytas trisdešimt trečiaisiais metais. Tuo metu Laisvės alėjoje atsirado nemažai prestižinių daugiaaukščių namų banko tarnautojams, gydytojams, kūrybinei inteligentijai ir kitai pasiturinčiai publikai. Gyventojams buvo labai gera – rytinė centrinės miesto gatvės dalis, šalia senas miesto parkas. Nuomojamų butų kainos buvo labai didelės, tačiau jie vis tiek išliko paklausūs. Prižiūrėti butai su ąžuolinėmis parketo grindimis bei apgalvotai ir patogiai išplanuotais kambariais svetingai priiminėjo jaunas šeimas. Svetainė ir valgomasis su stumdomomis, skaidriomis durimis jungėsi su erdve skirta svečių sutikimui, namų pobūviams, šeimos šventėms. Puošnūs kambariai su aukštais langais žiūrėjo į ūksmingą, šioje dalyje topoliais apsodintą Laisvės alėją. Miegamasis ir vaikų kambariai iš nedidelio kampinio parko ir kiemo su vešliais alyvų krūmais bei sodriais, spalvingais gėlynais įsileido alyvų ir gėlių kvapą. Didelė virtuvė, apšildoma krosnimi su anglimis, ir šaltas sandėliukas turėjo papildomą išėjimą, kuris vedė į juodąją laiptinę. Virtuvės grindys buvo grįstos juodai baltomis koklinėmis plytelėmis, sienos, pagal to meto madas, šviežiai nudažytos rusvai geltonais aliejiniais dažais. Prie virtuvės šliejosi mažas tarnaitės kambariukas. Didelis vonios kambarys, apklijuotas baltomis plytelėmis gale ilgo su sieninėmis spintomis koridoriaus ir atskiras tualetas svečiams užbaigė patogų buto išplanavimą. Centrinis šildymas šildė namą nuo pat pirmųjų pažliugusių rudens dienų iki vėlyvo pavasario, jeigu jis būdavo vėsus. Kūrikas kasdien rūsyje kūreno katilą anglimi. Iš katilo karštas vanduo keliavo į butą. Tarnaitė šeimos nariams paruošdavo karštą vonią, indai virtuvėje buvo plaunami karštu vandeniu.
Skaityti daugiauFruma: „Pirmieji atsiminimai iš vaikystės susiję su Kaunu ir yra labai gražūs.
*Fruma*: „Pirmieji atsiminimai iš vaikystės susiję su Kaunu ir yra labai gražūs. Mano seneliai gyveno pačioje Kauno širdyje – šalia Rotušės aikštės. Tuomet švenčių metu autobusai dar nekursuodavo. Iš Šančių į Senamiestį važiuodavome karieta (bent jau taip tą transporto priemonę vadindavome mes) ar „bričkele“ pakeliamu stogu. Prisimenu, kur tiksliai stovėdavo tos „bričkelės“ pakinkytais arkliais. Po daugelio metų toje pačioje vietoje Senamiestyje būdavo taksi automobilių stotelė.
Skaityti daugiauSaulė: baigus abitūrą įstojau į Kauno Stepo Žuko aukštesniąją meno mokyklą.
*Saulė:* baigus abitūrą įstojau į Kauno Stepo Žuko aukštesniąją meno mokyklą. 1996 m. ji dar taip vadinosi. Mes, studentai ją vadindavome tiesiog Stepžuke. Studijų metai turbūt buvo laimingiausi mano jaunystės metai. Vidurinėje mokykloje jaučiausi kitokia ir negalėjau sulaukti, kada ją baigsiu, o Stepžukėje pagaliau galėjau būti savimi. Ši vieta ant kalno su aptverta teritorija man buvo tarsi saugos zona ir aplinka, kurioje labai gerai jaučiausi. Mūsų stikliorių grupė buvo maža, todėl bendravimas buvo labai šiltas, dažnai visi kartu leisdavom laisvalaikį, eidavom į koncertus. Vis dėlto, yra vienas skaudus prisiminimas, susijęs su pirmakursių krikštynomis. Bešvenčiant vakare mūsų "įšventinimą" į studentus, įsiveržė grupė skustagalvių ir sumušė nemažai studentų ... O visa kita buvo šviesu. Dažniausiai į dirbtuves ateidavau pati pirma. Darbas su stiklu man labai patiko, nors pats pirmasis vitražas atrodė nekaip :-). Su švinu dirbti buvo nelengva, bet tai buvo priežastis pagalbos praprašyti kursioko :-). (2015)
Skaityti daugiauStasys: "Kadangi gyvenau Vaižganto gatvėje ant kalno, į darbą eidavau per senąsias kapines.
Stasys: "Kadangi gyvenau Vaižganto gatvėje ant kalno, į darbą eidavau per senąsias kapines. Vieną rytą mane sustabdė kažkoks raudonskruostis. Sako – negalima, eik aplink. Kaip tai negalima? – paklausiau. O jis kaip užbliovė ant manęs! Aš tau sakau dink iš čia, negalima, praėjimo nėra! Tada žiūriu, stovi kranas, technika, kala, ardo... Griovė paminklą „Žuvome dėl tėvynės“. Jaučiausi žiauriai, norėjau ką nors padaryti, bet negalėjau... Kai vakare atėjau pažiūrėti, viskas buvo kaip nušluota, paminklo beveik jokių pėdsakų." (2019)
Skaityti daugiauAtminties vietos
2 projektai 138 23 maršrutaiMūsų atmintį sąlygoja erdviniai nuorodų taškai: tam tikros vietos, aikštės, pastatai, gatvės, kurie mums suteikia atspirtį ir leidžia įtvirtinti prisiminimus. Materialūs šių vietų pasikeitimai lemia ir esminius atminties pokyčius, kartais net jos išnykimą.Palik savo įrašą