Laisvės alėja anekdotuose ir literatūroje
Iš Gintaro Beresnevičiaus knygos Pabėgęs dvaras (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005).
Tai – karnavalizuoti literatūriniai anekdotai. Juose matome, kad Laisvės alėja Kaune tampa vieta, kurioje susitinka ir susipažįsta pagrindinės lietuvių literatūros figūros. Todėl šia prasme Laisvės alėją galima vertinti kaip reikšmingą vietą lietuvių literatūros, kultūros istorijoje; pažymėtą elementą tiek tarpukario, tiek dabartinio Kauno žemėlapyje.
„Personažai čia – rašytojai, veikiantys toje erdvėje, tuose pasauliuose, kuriuos savo kūriniuose patys ir sukonstravo, kuriuos sukonstravo literatūros istorija, kritika. Visi vardai (ir realūs geografiniai, ir personažų, ir rašytojų) šiuo atveju yra ne tik nuoroda į realų pasaulį, bet ir į mitą. Kaunas taip pat yra ir reali atpažįstama geografinė vieta, ir tam tikra mitinė, mitologizuota erdvė. Visi rašytojai šioje erdvėje – jau mirę žmonės, kurie gyvi kaip mūsų lietuvių literatūros figūros. Ne gyvi žmonės, ne realūs asmenys, bet daugiau tokie, kaip stereotipiškai esame įpratę juos matyti, kaip jie pateikiami enciklopedijose. Tam tikros figūrėlės, personažai, su jiems priklijuotomis etiketėmis, su jiems priskirtomis savybėmis, leidžiančiomis juos atpažinti, nekintantys iš anekdoto į anekdotą“. (Višomirskytė V. 2011: Heterotopinė Kauno erdvė. // Literatūrinė Kauno regiono savimonė. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, p. 58).
„Binkis susitinka Cvirką“
Binkis atvyko į Kauną ir pirmą kartą važiuoja konke. Viena moterėlė duoda jam palaikyt kažkokį ryšulį, kol ji atsiskaitys su konduktoriumi, Binkis laiko laiko, žiū – kelnės šlapios. Atidaro tą ryšulį: mėlynos akys sužiūra į jį.
Bene tu būsi Cvirka? – paklausė Binkis.
Cvirka, – atsakė kūdikėlis.
Taip Binkis susipažino su Cvirka. (p. 141)
„Binkis ir Sruoga“
Eina Sruoga per Laisvės alėją, skambina cimbolais ir į timpaną kartkartėm barkšteli. Čia kad prabėgs kažkas pro jį – jaunas, žėrintis, švirkščiantis, švilpiantis. Sruoga net nustebo.
„Binkis“, – pagalvojo Sruoga.
„Sruoga“ – pagalvojo Binkis. (p. 141)
„Binkis kuria žurnalą“
Eina Binkis Laisvės alėja, girdi – viršuje kažkas švilpia. Pažiūri – ogi liepoje sėdi Cvirka ir suokia lakštingalos balsu. Spjovė Binkis į viską ir nuėjęs įkūrė žurnalą. (p. 142)
„Jei čiulbėt, tai čiulbėt“
Laikui bėgant visi įprato, kad Laisvės alėjoje medyje tupi Cvirka ir čiulba. Eina pro šalį, nebesidairo virš galvų. O Cvirka ėmė tuo naudotis. Binkis su Tysliava labai juokėsi, tik profesoriai ir ministeriai būdavo nepatenkinti.
Gira nutarė, kad iš Cvirkos yra ko pasimokyti. O Tilvytis išvis užsiropštė šalia Cvirkos. (p. 142)
„Herbačiauskas ir Voldemaras“
Eina Herbačiauskas Laisvės alėja, žiū – Voldemaras! Pribėga prie jo už nugaros, ir kad ims spardyti Voldemarui užpakalį, kad ims!
Voldemaras nustebo. Kaip čia tamsta? – klausia. Juk inteligentas?
Tamstos šiandien horoskopas toks, – oriai atsakė Herbačiauskas. (p. 142)
„Sruoga egoistas“
Eina Sruoga per Laisvės alėją, ant galvos platus sombrero, gintaro karoliai ant kaklo, balta toga, finikus valgo. Duok finikų – prašo Binkis. Sruoga neduoda. Prašo Maironis – Sruoga neduoda. Susitinka Cvirką medyje – irgi neduoda, ką jau kalbėti apie Tilvytį.
Priėjo Sruoga prie Soboro, finikai baigėsi. Sėdi ant suolo su toga, karoliais, sombrero. Žiūri – pro šalį Maironis praeina, Višinskis, netgi Binkis – ir niekas jo nepastebi, nesisveikina.
Tai kam tie karoliai? – galvoja sau Sruoga.
Ir nuėjo nusipirkit dar finikų. (p. 143)
„Arklys“
Eina žmonės Laisvės alėja, žiūri į viršų: ant Pienocentro stogo arklys užkeltas. Žvengia, bijo, nulipti
nemoka. Visi kremtasi, gailisi arklio, galvoja, koks šalopajus galėjo tą arklį užkelt taip aukštai.
Eina pro šalį Herbačiauskas, ir jam išsyk viskas aišku.
„Binkis“, – pagalvojo Herbačiauskas.
„Herbačiauskas“ – pagalvojo arklys. (p. 143)
Iš A. Škėmos romano “Balta drobulė” (in: Rinktiniai raštai, t. 1, Vilnius: Vaga, 1992).
Laisvės alėjos (Kauno) ir lietuvių literatūros ryšys išryškėja modernistiniame Antano Škėmos romane Balta drobulė. Čia Laisvės alėja reprezentuojama kaip itin gyva.
„Šiame romane Antanas Garšva, norintis būti rašytoju, būtent Laisvės Alėjoje, Konrado kavinėje, susitinka kritiką, kuris paima išspausdinti jo pirmąjį eilėraštį. Kauno ir ypač Laisvės alėjos aprašymams romane skirta daug vietos“. (Višomirskytė V. 2011: Heterotopinė Kauno erdvė. // Literatūrinė Kauno regiono savimonė. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, p. 60).
„Tais metais Laisvės alėja modernėjo. Išnyko apskritų akmenų grindinys ir arklinio tramvajaus bėgiai. Gatvę užliejo didmiestiniu asfaltu. Praturtėjusi valdžia prismaigstė elegantiškų pusiaudangorėžių. Raudoni autobusai minkštai supo klubais spyruokliuojančias ponias ir smailiaūsius meilužiškus ponus, jų vata iškimšti pečiai styrojo lyg ledlaužiai. Konrado kavinėje grįžę iš Paryžiaus dailininkai svaidėsi prancūziškais vardais ir valandomis gėrė vieną kavos puoduką. Knygynų vitrinose gulėjo nauji meno leidiniai, žurnalai, knygos. Valstybės teatras eksperimentavo puošniais pastatymais ir kuone kas savaitę skelbė žymiųjų gastrolierių pavardes. „Versalyje“ seksiniame šokyje vinguriavo nudėvėta mulatė, ir žinomas inžinierius permokėdavo jai už naktį. Puošeivos svaigo iš pasididžiavimo, užsirišę kaukiančių spalvų kaklaraiščius, už kuriuos permokėdavo kaip už mulatę“ (p. 381–382)
„Soboras artėjo. Danguje geso vos spėjusios įsižiebti žvaigždės. Antanas Garšva nepasuko į Mickevičiaus gatvę. Jis nutarė įkopti į Vytauto kalną ir pasižiūrėti į brėkštantį Kauno rytą. Jis aplenkė Soborą. Akmens masė prisiplojo prie žemės. Šioje nerealioje nakty, baltųjų šiaurės naktų giminaitėje, bizantiškoji jėga, mongoliškųjų kardų lenktumas, rusiškųjų vienuolynų snaudulys buvo sunkus ir susiskaldęs Dievas, kuris savo pavaldiniuose tematė sąmokslą. Laisvės alėjos kilimas vedė į Soborą, ir lengvi Kauno nameliūkščiai jam nešė nuolatines dovanas. Lyg auksinės ordos chanui, kuris priėmė krikščionybę. Granitiniai laiptai, sunkios durys, kolonos, kupolas, kryžius. Gelsvas ketvirtainis. Jame meldėsi ir Maskva, ir Roma“ (p. 417).
Įrašą parengė Justina Petrulionytė
Publikuota: http://projectaleja.wordpress.com